į pradžią   |   turinys   |   susisiekite  
 lt  |  en  |  ru  |  PL  |  de 
Atmintinė pirkėjui » Mitai apie kates

Apie mitologiją...

 

     Graikų-romėnų mitologija graži, turtinga ir įdomi. Bet mitai buvo kuriami ne tik kažkur toli ir kažkada seniai. Jų pilna mūsų kasdienybėje. Įskaitant ir mitus bei stereotipus apie kates. Jie apraizgę žmonių protus ir laiko juos stipriai suveržę, sukurdami žmogui įspūdį, kad jis kai ką „žino“ apie kates, nors iš tikrųjų nežino, neleisdami mąstyti, suprasti ir matyti tiesą tokią, kokia ji yra. Jie daro didžiulę įtaką renkantis kačiuką, jį auginant, auklėjant. Ir ta įtaka ne pati geriausia. Dėl to pabūsiu mitų griovėja, ir kas norės, pasinaudos čia išdėstytomis mintimis bei pažvelgs į Thai kačių bei jų kūrėjų pasaulį jau ne pro mitologijos šydą. 

 

1. MITAS: „mergytės“ meilesnės už „berniukus“!

 

     Kai sprendimas įsigyti Thai kačiuką priimtas, pirkėją apima nerimas – kad tik papultų „gero charakterio“! Tas nerimas toks stiprus, kad šiame etape aptemdo protą, neleidžia perskaityti ir priimti tinklapyje parašytos tiesos, kad visi Thai kačiukai yra gero charakterio. Pirkėjas suskumba gelbėtis iš nerimo ir... nesąmoningai pasitelkia mitą apie neišpasakytą mergyčių „gerumą“. Kadangi veislynas leidžia pasirinkti spalvą ir lytį iš jau gimusių kačiukų, pirkėjui spalva asocijuojasi su grožiu, o lytis su charakteriu. Taigi renkasi tai, kas jam atrodo gražiausia, ir tai, kas atrodo meiliausia. Visgi katinėlio grožį lemia ne spalva, o formos ir proporcijos (dėl jų iš kailio neriasi veislynai, dėl jų pelnomi įvertinimai ir apdovanojimai parodose), katinėlio charakterio meilumą lemia ne lytis, o genai, selekcijos būdu išgryninta meiliausių iš meiliausių kačių linija.

 

     Prieš pusę šimtmečio, senais sovietiniais laikais, pakaunėje naujai išdygusiuose daugiabučių rajonuose klaidžiojo pulkai kačių, matyt, užsilikusių nuo tada, kai šiose vietose dar buvo sodžiai. Mes, vaikai, jas maitindavom, glostydavom, tempdavom į namus, maldaudavom tėvų leisti pasilikti, šildydavom laiptinėse, valydavom užpūliavusias jauniklių akeles. Kaip įmanydami gelbėjom ir globojom visas katytes, kurioms to reikėjo, nemąstydami – graži ta katė ar ne, patelė ar patinas. Tai buvo pirmieji įspūdžiai, atradimai, pirma pažintis su stebuklingu kačių pasauliu. Tegu ir laukinių (juk veislynų Lietuvoje tada dar nebuvo). Kažkur ten, toje tolimoje praeityje užgimė mano besąlygiška meilė katei kaip gyvūnui. Taip jau sutapo, jog turėjau kates mylinčius kaimynus. Menu, man buvo ketveri, kai jie įsigijo sibirinį katiną Murką. Jis ateidavo pas mus palaižyti valerijono, o paskui apgirtęs voliodavosi ir juokindavo mane iki ašarų. Prisimenu tų kaimynų kiek vėliau laikytą ryžą ilgaplaukę Varvarą ­– įlįsdavo per mūsų virtuvės langą, čiupdavo dešrelę ir atgal, suėsti pas save, arba godžiai tiesiai iš pakelio lapnodavo varškę. O dar vėliau, kai jau mokiausi vyresnėse klasėse, kaimynų šeimoje atsirado color point katė (atsiet „siamo“) Liusė. Tokio stebulo kaip gyva nebuvau mačiusi! Kokia ji man atrodė graži... Liusė sėdėdavo laiptinėje prie kaimynų buto durų ir laidydavo gerklę – buvo triukšminga... Laikėm ir mes ūsuotąjį – tai vieną, tai kitą. Niekaip nesirinkdavau – kokie papuldavo į rankas, tokie pas mus ir pasilikdavo. Visi man buvo geri ­– ryžas, margas, trumpaplaukis ar ilgaplaukis, berniukas ar mergytė. Su katinais augau – baigiau vidurinę, po to universitetą...

     Po daugelio metų mano namuose atsirado Nektarijus – pirmas kilmingas Thai katinėlis Lietuvoje. Jau turėjau supratimą apie kates, tačiau Nektarijus savo charakteriu tiesiog pribloškė ­– neišpasakytai protingas, bendraujantis, prieraišus ir meilus. Gimė pirmieji Nektarijaus vaikai. Prasidėjo veislyno darbas ir bendravimas su žmonėmis, kurie susidomėjo Thai katėmis. Ir štai tada... tada sužinojau tai, ko nebuvau žinojusi, nors per daug metų laikiau daug kačių. Sužinojau siaubingą dalyką. Pasirodo, katinas – FU! Katytė-mergytė – štai ką reikia pirkti! Srautas „žinovų“, dažnai nelaikiusių nė vienos katės, o tuo labiau Thai, man tvirtino nemirksėdami – „Norim mergytės, tik mergytės! Jos meilesnės!“ „Bet iš kus jūs žinote? – norėjosi paklausti. – Ar esate turėję kilmingą Thai katiną? Ar laikėte tų kraujo linijų katiną, su kuriomis dirbu aš? Ar žinote, kokio charakterio mano išveisiami katinai, kad juos atstumiate?“ Pagal šį mitą išeina, kad mano Nektarijus, Amūras, Kserksas, Topolino ir kiti patinėliai – prastesni už pateles. O bet kuri patelė – teisingas pasirinkimas vien dėl to, kad ji – patelė? Kaipgi taip schematiškai gali atrodyti: protingi į kairę, gražūs į dešinę? Berniukus ir mergaites – į atskirus stalčiukus: iš vieno imsi meilumą, o iš kito – taip išeina, grubumą? Kaip viskas paprasta! Kam tada selekcija, veislyno darbas? Juk aišku kaip dieną – mergytės geros, berniukai blogi. O kaip jaustis šitos veislės populiarintojui, veisėjui, kai gerbiamieji interesantai suka nosį nuo išpuoselėtų, per kartų kartas išveistų, ištobulintų katinukų vien dėl jų lyties? Šiuo mitų vadovautis gali žmonės, tik visiškai nesuvokiantys selekcijos esmės – argi įmanoma veisimo darbe tobulinti mergaites, netobulinant berniukų? Juk atrankos ir ekspertizės dešimtmečiais vykdomos visos vados, abiejų lyčių, ne vien mergaičių. Be to, pagal šį mitą išeina, kad veislynas apgaudinėja – pardavinėja blogo charakterio katinus – berniukus. Juk turėtų siūlyti vien mergaites! O berniukais gal... atsikratyti? Štai kaip šlykščiai viską iškreipia mitas apie tariamą mergyčių „meilumą“ ir berniukų „nemeilumą“. Pamėginsiu atsekti jo šaknis ir veikimo priežastis.

 

1. Visų pirma, asociacijos su laukiniais, po kaimus valkataujančiais katinais. Nekastruotais, visur šlakstančiais savo smarvę, sulysusiais ir garsiai kniaukiančiais, bėgančiais iš namų ir grįžtančiais tik po kelių dienų, apdraskytais morčiaus kovose. Baikščiais žmonių atžvilgiu, teieškančiais patelių. O jau tos patelės, tos mergytės, tokios „meilutės“ – vis prie gryčios, vis ant pečiaus, pienuką laka, lašinukus valgo, meiliai murkia, kačiukus auginasi. Šis iš XIX amžiaus sodžiaus atėjęs vaizdinys giliai nusėdo liaudies sąmonėje ir susicementavo į stereotipą. Kaip pasakyti išprususiam šių dienų jaunuoliui/-ei, kad laukinis nekastruotas mišrūnas yra viena, o kilmingas katinas iš veislyno – visiškai kas kita?

     Antra, dažnas taip trokšta meilios katės, kad prisigalvoja iš rankovės trauktų „tiesų“ – kurios katės meilios, o kurios ne. Įdomu, kiek jis pats meilus kačių atžvilgiu? Juk viskas priklauso nuo žmogaus meilės katėms kaip gyvūnams. Tokiems asmenims, kurie mūru stoja už katytes-mergytes ir kateroriškai atstumia katinukus-berniukus, kažkas netvarkoj su požiūriu į kates, taigi geriausia būtų įsigyti šunį.

 

2. Kačių pasaulis sujungiamas su žmonių pasauliu ir žmonių savybės perkeliamos katėms. Kačiukus dažniausiai įsigyja moterys, ir, būdamos moterys, jos nori mergyčių, nes... yra nusivylusios vyrų gimine. Katyčių pageidauja ir tos moterys, kurios turi vyrą ir du sūnus, kad „atstatytų moteriško prado balansą šeimoje“. Bet kaip įrodyti šiuolaikinei moteriai, kad katinas nėra vyras (žmogus), o katė nebus jos dukra? Kad veislyno parduodamas katinukas yra kastratas, neuteris (neutralus lyties atžvilgiu), taigi anatominiu požiūriu jau nei berniukas, nei mergytė. Kad jis nei žymisi teritoriją, nei ieško patelių, nei kaunasi dėl jų, nei kažkaip kitaip apreiškia savo „vyriškumą“. Kad jis buvo auginamas su meile ir rūpesčiu, lygiai taip pat buvo auginami jo tėvai, seneliai... Kad daugybę metų buvo vykdoma selekcija ir veisimui atrenkami katinėliai tik meiliausi iš meiliausiųjų. Kad meilumas persiduoda genetiškai, taigi kačiuko-berniuko genuose užkoduotas lipšnumas ir draugiškumas nė kiek ne mažiau nei katytės-mergytės. Kad nei katinukas, nei katė nieko neišbalansuos, nesugriaus jūsų šeimoje dėl savo lyties. Kad katino ir katės lytiškumas nepasireiškia žmogiškai: katinukai nežaidžia mašinėlėmis (kaip berniukai), o katytės – lėlytėmis (kaip mergaitės), katinukai nėra linkę į techniką ir tiksliuosius mokslus, o katytės – į menus ir humanitarinius dalykus, katinukai neremontuoja prakiurusių vamzdžių, o katytės neverda pietų, katinukai neišauga į grubius vyrus, o katės – į meilias moteris. Kad katinas-patinas – tai jaukus, švelnus, murkiantis padarėlis, kuris nuolat bėgios paskui jus, tikėdamasis jūsų dėmesio ir draugiškumo.

     Vertinant katino ar katės grožį, taip pat nesąmoningai įsijungia žmonių pasaulio kriterijai ir mąstymo stereotipai. Žmonių pasaulyje moterys laikomos dailiąja lytimi, vadinasi, žmogui automatiškai atrodo, kad mergytės gražesnės. Tačiau gyvūnų rūšyse gamta būtent patinus apdovanojo karališku grožiu ir didybe, nes jie turi vilioti pateles, pavergti jas savo grožiu; patelės gi, kurią gyvūnų ar paukščių rūšį bepaimtume, daug kuklesnės išvaizdos už patinus – prisiminkime elnių, liūtų, povų, ančių patinėlius. Tas pats pasakytina ir apie katinus. Nors išskirtinių, tik patinams būdingų spalvų jie neturi, tačiau kūno formos pranašesnės už patelių.

 

3. Yra asmenų, dejuojančių, kad laikė katiną ir nebuvo juo patenkinti. Todėl esą dabar nori tik katės. Kaip paaiškinti tokiems, kad tas jų laikytas katinas neturi nieko bendra su manaisiais, kad jis nėra maniškiams giminė, kad nėra Thai veislės, kad tai tik vienas iš begalės katinų, gyvenančių šioje planetoje? Ir iš to vieno atvejo negalima daryti išvados apie visų veislinių katinų-patinų charakterį, o ypač apie Thai katinų meilumą. Be to, jei buvote nepatenkinti katinu, gal geriau apskritai nebegrįžti prie šio gyvūnų tipo? Gal jums katinai išvis netinka ir geriau įsigyti šunį, papūgėles, žiurkėną? Aš laikiau daugybę paprastų beveislių katinėlių, ir man visi jie buvo mieli ir geri. Siekiant įsigyti Thai kačiuką, dera apskritai mylėti kačių giminę.

 

4. Kadangi mitas apie mergaičių gerumą glūdi giliai pasąmonėje, žmonės dažnai patys nežino, kodėl nori mergaitės, ne berniuko. Paprašius paaiškinti, pasigirsta tokie niekaip neįtikinantys „argumentai“: „Aš prieš tai turėjau katytę, irgi mergaitę... Mano ir šuo – mergaitė... Pas mane visą gyvenimą gyveno tik mergaitės...“ Na, taip, įpratimas – antras prigimimas. Betgi moteriškos giminės gyvūnai visą gyvenimą buvo pasirenkami būtent dėl to paties mito, kad „mergaitė geriau“. Mitas uždaro žmogų savotiškame kalėjime, kuriame atrodo saugu ir iš kurio išeiti nesinori, nes nežinomybė (koks bus berniukas) baugina. Tai ne berniuko ir ne mergaitės charakterio problema, o žmonių psichologinė problema.

 

5. Dar vienas neracionalus mito sukaustyto žmogaus paaiškinimas, kodėl nori būtent mergaitės: „Mergaitės smulkesnės!“ Smulkesnės – 0,5 kg. Na ir kas? Argi tai esminis dalykas? Ar tame pusėje kilogramo glūdi gyvūno vertė ir grožis? Jeigu jau taip sureikšminamas kūno smulkumas, galbūt reikėtų rinktis ne Thai veislę (kurioje ir berniukai, ir mergaitės pakankamai smulkūs, 2–4 kg), o dar mažesnės veislės katytę – pvz., Singapūro katę. Be to, yra Thai patelių, kurios suaugusios būna stambesnės už patinėlius. Žinoma, tai išimtis, tačiau gamtoje griežtų taisyklių būti negali. 

 

6. Lietuvių kalboje ūsuotiesiems įvardinti yra moteriškos giminės žodis – katė. Ne katinas. Ką dažniausiai žmonės girdi, to ir nori. Taigi nori katės, ne katino. Tačiau tai – joks argumentas, kad katė meilesnė.

 

7. Kadangi veislyne visada daugiau gyvena patelių, o patinas – tik vienas ar du, veislyno tinklapyje, FB puslapyje daugiau patelių fotografijų. Ką daugiausiai žmonės mato, to ir nori. Taigi nori patelių, ne patinėlių.

 

     Kad ir kokios būtų mito apie mergyčių „meilumą“ ir berniukų „nemeilumą“ atsiradimo ir gyvavimo priežastys, tai tėra mitas. Thai veislėje VISI kačiukai ir katytės vienas už kitą meilesni! Šis komentaras nereiškia, kad pirkėjai turi rinktis tik patinėlius. Jeigu yra galimybė pasirinkti, kiekvienas gali rinktis pagal savo pageidavimą. Tačiau nereikia kalbėti netiesos – kad mergytės „meilesnės“ ar kažkuo geresnės už berniukus, nedera reikšti priešiškumą Thai katinukams-berniukams, juos menkinti, kritikuoti ar įsirėžti – nepirkti berniukų vien dėl to, kad jie berniukai, tada, kai nėra pardavimui mergaičių. Žmogus, nusprendęs susieti savo gyvenimą su Thai, neturėtų būti kategoriškas katinėlio lyties atžvilgiu.

 

2. MITAS: mažas kačiukas geriau už suaugusį!

 

      Kai sprendimas įsigyti Thai katinėlį priimtas, lieka pasirinkti, kokio amžiaus katinėlį įsigyti. Tačiau šio klausimo daugelis net nesvarsto – automatiškai priima sprendimą įsigyti mažiuką, ne suaugusį. Vėlgi dėl pasąmonėje glūdinčio stereotipo.

 

1. Kačiuką daugelis vadina nauju šeimos nariu, taigi nesąmoningai sieja su kūdikiu, naujagimiu, ateinančiu į šeimą. Kaipgi jis gali būti suaugęs? Žinoma, mažas! 

 

      Tačiau naujas draugas ir šeimos narys puikiausiai gali būti ir suaugęs visko išmokytas, išauklėtas ir protingas gyvūnas. 

 

2. Prekybininkai įpratino žmones vartoti: „Tai, kas panaudota, mesk lauk ir įsigyk nauja“. Šis stereotipas veikia ir požiūrį į vyresnio amžiaus gyvūną. Suaugęs katinėlis gali atrodyti padėvėtas, nenaujas, nukainuotas, dėl to ne toks mielas ir ne toks vertingas.

 

Tačiau atminkite, kad:

 

     1) Už pusmečio jūsų įsigytas mažas kačiukas bus lygiai toks pat suaugęs. Nejaugi tada jis      jums taps nemielas? O gal norėsite juo atsikratyti ir vėl įsigyti mažiuką, jeigu jau jums taip svarbu kačiuko amžius ar mažumas?

 

     2) Kačiukai gimsta nevienodi. Priešingu atveju, veislyno vykdoma selekcija neturėtų prasmės. Veislyne pasilieka tik geriausi iš geriausiųjų. Katinėlis, kuris parduodamas vyresnis ir atitarnavęs veislyne, buvo atrinktas veisėjo dėl savo būdo ir išvaizdos. Taigi jis geresnis ir vertingesnis už tą mažą kačiuką, kurį veisėjas iškart išstato rezervacijai, kaip netinkamą veisti.

 

3. Egzistuoja įsivaizdavimas, kad mažas kačiukas lengviau pripranta naujuose namuose. Ir kad mažas kačiukas – dar sveikas, o kelerių metų katinas jau gali turėti sveikatos problemų.

 

     Viskas reliatyvu. Adaptacijos trukmė naujuose namuose priklauso ne nuo amžiaus, o nuo katinėlio charakterio. Yra mažų kačiukų, kurie jautresni ir jų adaptacija trunka ilgiau nei trejų metų katino, kuris itin draugiškas aplinkai ir žmonėms. Lygiai tas pats su sveikata. Mes nežinome, kiek kam skirta gyventi šiame pasaulyje ir nuo kokios ligos numirti. Katinėlis, kuris įsigytas mažas, gali susirgti ir iškeliauti į žvaigždes anksčiau, o katinėlis, įsigytas dvejų-trejų metų amžiaus, gali gyventi sveikas dar 18 metų.

 

4. Kartą pardavinėdama nuostabią 4 metų katytę, sulaukiau skambučio. Moteriškas balsas tiesiai šviesiai išrėkė: „Laba diena, sakykit, kas su ja ne taip? Juk priešingu atveju neparduotumėte! Jei katė gera, juk nesistengtumėte ja atsikratyti!“ Iš tiesų, dažnam kyla klausimai – Kodėl parduoda suaugusį? Gal kažkas ne taip, gal serga ar blogo charakterio, ir dėl to nori „atsikratyti“?  

 

     Veislyno darbo specifikos neišmanančiui prašalaičiui atrodo, kad vos gimsta vada, kačiukai iškart turi būti išstatomi rezervacijai ir visi parduodami, o suaugę veisimo darbe dalyvaujantys katinėliai turi likti veislyne visą gyvenimą ir gimdyti / kergti, kol kojas paties. Taip dirba mišrūnų daugintojai – verčia savo kates gimdyti iki gilios senatvės, kergia sulig kiekvienu morčiumi, kad tik pasipelnytų iš kačiukų, kuriais atsikrato, parduodami papigiai, vos tik šie sulaukia 1 mėnesio (kad nereikėtų šerti). Tačiau veislyno darbas vyksta kitaip. Čia veisimo ratas sukasi lėtai. Katinas ar katė auginami iki metų, vežiojami po ekspertizes, gauna leidimus veistis, tuomet atliekamas 1-2 iš anksto numatyti ir suplanuoti kergimai su parinktu partneriu, iš gimusios vados pasiliekami geriausi kačiukai tolimesniam darbui, o tėvai išleidžiami į poilsį. Taip sulig kiekviena karta – po žingsnelį į priekį: vis geresnės formos, trumpesnis plaukas, ryškesnės akys, meilesnis būdas.  Veislynas – gyvas organizmas, kuriame vyksta kačių veislės tobulinimo darbas, reikalaujantis nuolatinės kačių kaitos.

 

     1) Kiekvienas veislynas turi savo tikslus, siekia išveisti kuo geresnės kokybės kačiukus. Gimus vadai, tik dalis kačiukų išstatomi rezervacijai. Kita dalis perspektyvių mažylių lieka veislyne stebėjimui. Kai kurie iš jų galbūt bus kastruoti/sterilizuotos ir parduoti kiek vėliau – 4 ar 6 mėn. Kiti gal liks veislyne vienam vieninteliam kergimui su iš anksto numatytu konkrečiu partneriu. Dar kiti gali pasilikti ilgesniam laikui ir būti veisiami kelerius metus. Būna atvejų, kai katinėlis veisimui netinkamas, tačiau užsimezgus ypatingam draugystės ryšiui su veisėju, jis, kaip kastratas, lieka gyventi kartu visą gyvenimą. Taigi vada – ne pirkėjams, vada visų pirma veisėjui. Kačiukai – veisėjo darbo vaisiai, ir jis tuos vaisius rūšiuoja. Tai vadinasi selekcija. Geriausieji lieka veislyne. Veislyno katinėliai dalyvauja parodose, praeina daug ekspertizių, būna įvertinti specialistų-felinologų, gauna apdovanojimus ir titulus. Įsigyti vyresnį katinėlį, dirbusį veislės tobulinimo darbe, vadinasi, įsigyti tai, kas geriausią.

 

    2) Lengviausias gyvenimas tenka tiems katinėliams, kurie kastruojami/sterilizuojamos vaikystėje. Jie iškeliauja į mylinčius namus, kur gyvena vieni arba dviese su kitu katinėliu, turi laisvę vaikščioti po visą gyvenamą būstą, gauna daug dėmesio ir meilės. Likusieji veislyne turi dirbti.

         a. Tai morčiai, kergimai, gimdymai, žindymai, varginančios kelionės į parodas ir ilgos valandos narveliuose, parodų triukšme laukiant ekspertizių.

         b. Kai namuose (veislyne) daug kačių, atsiranda dėmesio kiekvienam katinėliui stoka.

         c. Dėl žymėjimosi, tarpusavio konkuravimo (vaisingi patinai nesutaria su patinais, patelės – su patelėmis) ir rizikos susikergti tada, kada nereikia, ir su tuo, su kuo nereikia, katinėliai negali laisvai vaikščioti po visą būstą ir turi gyventi tik savo kambariuose, specialiai jiems įrengtuose.

 

      Kai išleidžiame į poilsį savo suaugusius katinėlius, žodis "atsikratyti jais" visiškai netinka. Mažus kačiukus mes parduodame kiekvienam to panorėjusiam. Parduodame nesigilindami į pirkėjo gyvenimo sąlygas prieš pardavimą ir nelįsdami į pirkėjo gyvenimą po pardavimo. Neprašome pirkėjo atsiųsti žinią apie katinėlį ar jo nuotraukų, jeigu pirkėjas to nedaro savo noru. Su suaugusiais katinėliais yra kitaip. Jiems itin kruopščiai renkami namai ir nauji šeimininkai. Stengiamės, kad nauja aplinka atitiktų jų charakterį bei tuos įpročius, kurie jau susiformavę, gyvenant pas mus. Tas naujų namų ieškojimo procesas gali užtrukti net kelerius metus. Visuomet pageidaujame susipažinti artimiau su būsimu suaugusio katinėlio pirkėju ir palaikyti su juo ryšį po pardavimo. Vardan katino gerovės. Suteikiame visą informaciją apie gyvūno praeitį, dalijamės patirtimi ir patarimais, kai to reikia. Neužmirštam savo katino, nenutraukiam emocinio ryšio su juo, visada būnam pasiekimi jo naujajam šeimininkui. 

 

     Veisėjas turi ne tik tinkamai rūpintis savo katėmis, kol jos dirba veislyne, bet ir mokėti su jomis atsisveikinti, anksti išleisti į poilsį, surasti tinkamus namus. Išsiskyrimas su savo katinėliu psichologiškai labai sunkus, bet be šito veislynas nedarys pažangos. Suaugę katinėliai parduodami ne dėl to, kad yra blogi, o todėl, kad jiems metas į poilsį. Veislyno tikslas – ne tik išveisti vis geresnius kačiukus, bet ir ilgai nevarginti savo vyresniųjų.

 

5. Kai kam veisėjo elgesys atrodo žiaurus – kaip galima parduoti savo mylimą katiną? Kaip galima išsiskirti su juo, ieškoti jam kitų namų...

 

     Veisėju gali būti ne kiekvienas. Veisėjas turi be galo mylėti savo kates ir daryti taip, kaip geriau joms, o ne taip, kaip kužda jo egoizmas. Veisėjas turi mokėti atsisveikinti su savo katėmis, jeigu tai yra jų labui. Visokio amžiaus katės – nesvarbu, mažos ar suaugusios – veisėjo yra mylimos ir jam brangios, nes tai jo kūriniai! Išsiskirti su jomis (mažomis ar suaugusiomis) nėra lengva. Kad galėtų išsiskirti su savo kūriniais, veisėjas turi išmokti pasitikėti pirkėjais – tikėti, kad jo išveisti katinėliai bus prižiūrimi ir mylimi naujuose namuose.

 

     Šis komentaras nereiškia, kad pirkėjai turi rinktis vyresnius, veislyne tarnavusius katinėlius, o mažiukų nepirkti. Jis tereiškia, jog nereikėtų: 1) bijoti įsigyti vyresnio amžiaus Thai katinėlį, 2) įtarinėti veisėją nesąžiningu elgesiu (manyti, jog katinėlis parduodamas, nes turi sveikatos problemų ar yra blogo charakterio), 3) smerkti veisėją už jo neva žiaurumą. Kiekvienas tepasirenka – mažas ar vyresnis – be išankstinių neigiamų nusistatymų ir stereotipų.  

 

3. MITAS: katei reikia lauko!

 

     Žmonių sąmonėje katė visada – nepriklausomas, išdidus gyvūnas, kuris vaikšto kur nori. Visai kaip iš Kiplingo pasakos apie katiną, kuris mėgo vaikščioti vienas – kur sugalvodavo, ten ir eidavo. Katino uždarymas kambary daug kam asocijuojasi su katino kankinimu. Katino vedžiojimas po kiemą su pavadėliu kelia ironiškas šypsenas. Kita vertus, šunies prirakinimas prie būdos neigiamų asociacijų liaudžiai nekelia. Žodžiu, „paleiskim kates valkatauti, o šunis prirakinkim grandinėmis“, – kužda mitas. Daugelis taip ir elgiasi. Įdomu, kodėl mitas nebyloja, kad nimfoms, kanarėlėms, papūgoms ir kitiems egzotiškiems spalvingiesiems paukščiams reikia ne narvelio, o žydro dangaus, ir jų šeimininkai turi atverti jiems langus? Arba paleisti savo akvariumo žuvytes į Nemuną?

 

     Šiuo atžvilgiu realybė nuo mito skiriasi kardinaliai, ir žmogus, kuris vis dėlto vadovaujasi mitu, anksčiau ar vėliau praras savąjį Thai.

 

1. Noritieji suteikti Thai katinėliui „laisvę“ nepaklausia, ar to nori katinas! Šios veislės katinėliai – KAMBARINIAI. Mėgsta savo erdvę, draskyklę ir jaukumą ant šeimininko kelių. Nestumkite jų pro duris lauk. Jeigu jums nesuvaldomai norisi tai daryti, vadinasi, jums labiau tinka šuo, ne katė. 

 

2. Tailando katės jautrios temperatūros pokyčiams ir gali peršalti. Net vasarą, jei diena vėsesnė. Vėjas, lietus, drėgmė, darganos, plikšalos ir kiti lietuviško klimato reiškiniai joms netinka.

 

3. Lauke Thai katinukas gali užsikrėsti valkataujančių kačių nešiojamais virusais ir ligomis, nuo kurių nėra skiepų.

 

4. Paliktas be priežiūros, Thai katinukas lauke gali susidurti su valkataujančiais arba į lauką neatsakingai paleidžiamais naminiais gyvūnais ir nuo jų nukentėti. Kartą viena pirkėja paklausė: „Kaimynai kieme laiko Meino meškėnų veislės katiną. Jei išleisiu Thai katiną į lauką, ar sugebės apsiginti?“ Jau vien toks klausimas rodo, kad žmogus neturi jokio supratimo apie 1) dviejų katinų kovą ir kuo tai gali baigtis; 2) kad žmogus nepasirengęs saugoti savo augintinį, o nori lengva ranka išmesti jį į pavojingą zoną ir palikti patį „gintis“ arba... būti sudraskytam. Kodėl taip mąstoma? Todėl, kad mąstymą veikia stereotipinis įsivaizdavimas, susiklostęs stebint laukines kates, – kad jos valkatauja ir kaunasi viena su kita, ir tai esą jų gyvenime normalu. Šis mitas-stereotipas pritaikomas naminėms kilmingoms katėms. Tada vėlgi klausimas: jei žmogus į kilmingą katę žiūri kaip į mišrūnę, jos nevertina ir nesaugo, kam pirkti iš veislyno, mokėti pinigus? Gal geriau pasigaut mišrūnę ir gyventi pagal savo mitologinius įsitikinimus.

 

5. Į lauką išleistas Thai katinėlis gali nuklysti nuo namų, jį gali pavogti, perparduoti į užsienį, gali partrenkti automobilis, jis gali užėst nuodingų augalų ar kritusių paukščių, ligas pernešančių graužikų, jam gali įgelti bitė ar širšė ir ištikti anafilaksinis šokas, jis gali įsiropšti į medį ir, šokdamas iš aukštai, patirti traumą ir t.t. Lauke slypi daug pavojų, prie kurių kilmingas katinėlis neprisitaikęs!

 

     Katės intelektas prilygsta 2-3 metų vaiko proteliui, ir mes esame atsakingi už jos saugumą bei likimą. Norintieji įsigyti katinuką iš veislyno, turi gerai žinoti, kodėl tai daro, – ar jiems reikia draugo, kuris nuolat bus šalia, ar jie tą draugą norės išmesti į lauką ir apie jį pamiršti? Thai katėms reikia ne lauko, joms reikia jūsų!      

 

4. MITAS: kačiuką reikia rinktis gyvai, kad pajustumėte jo aurą!

 

     Pasitaiko interesantų, kurie mėgsta burtus. Jiems neužtenka rinktis kačiuką pagal spalvą ir lytį, jie netiki veislyno nuotraukomis, bet tiki mitu, kad išvydus mažylius gyvai, su kažkuriuo iš jų per kelias minutes stebuklingai užsimegs ypatingas ryšys – toks, kuris tikrai neužsimegztų su kitu tos vados kačiuku. Šis mitas patogus ir tiems žmonėms, kurie nenori jokio kačiuko, bet nesąmoningai tikisi, kad pamačius kačiukus gyvai, kažkuris vienas vienintelis juos suvilios.

 

     Mūsų veislyne pamatyti kačiuką gyvai ir jį įsigyti galima, kai jis jau yra 12 savaičių amžiaus, paskiepytas bei visiškai suruoštas iškeliauti. Tokia yra teorija, tačiau praktikoje ji neveikia. Labai retai veislyne užsilieka kačiukas iki 12 savaičių amžiaus. Jie rezervuojami mažučiai – iš nuotraukų. Rezervuojami, remiantis ne aurom, o tvirtu apsisprendimu įsigyti šios veislės kačiuką ir mylėti jį besąlygiškai bei tikėjimu, kad visi mūsų kačiukai yra geri, kas iš tikrųjų yra tiesa. Toks kačiukos įsigijimo būdas teisingiausias. Visų pirma reikia dirbti su savim – subrandinti tvirtą norą įsigyti Thai katinėlį, o ne tikėtis, kad pirmo susitikimo metu katinukas jus suvilios jį nusipirkti. Išvydęs ir užuodęs nepažįstamą žmogų, kačiukas tikrai nepuls jums į glėbį, o nudums pas savo mamą arba glausis prie veisėjos rankų. Nė vienas kačiukas nenori palikti gimtų namų. Ir kai ateina laikas išsiskirti su savais, egzistuoja toks dalykas, kaip adaptacija naujoje aplinkoje. Va tada tos „auros“ pamažu ir pradeda jungtis – žinoma, jeigu kačiukas jaučia emocinį palaikymą, rūpestį ir meilę iš jį įsigijusio žmogaus pusės.

 

5. MITAS: kačiukas –  žaisliukas vaikui!

 

     Daugybė atvirukų pripaišyta, kuriuose vaikas žaidžia su mažu kačiuku, daug knygelių apie kačiukus vaikams išleista, animacinių filmukų prikurta apie kačiukus ir kačiuko bei vaiko draugystę. Tie vaizdiniai mums diegiami nuo mažens ir perauga į stereotipinį įsivaizdavimą, kad kačiukas – mielas, minkštas ir švelnus žaisliukas, o vadinasi, jis – vaikui.   

 

     Pirmiausia reikia pasakyti, kad Thai katės tinka įvairiausio amžiaus žmonėms – nuo kūdikio iki senolio. Tai visos šeimos katinėliai. Su vaikais jie pažais, mamai dovanos savo meilumą ir murkavimą, tėtę ištikimai lydės visur jo darbuose ir užšoks jam ant tvirtų vyriškų pečių, močiutei ar seneliui neleis jaustis vienišiems ir gydys per ilgus metus vargų, nuoskaudų, kartėlio suvarpytas širdis. Thai katinukai atneša į šeimą daugiau meilumo, švelnumo, šypsenų ir juoko, taip labai pagerindami bendrą šeimos santykių atmosferą. Vis dėlto nemažai žmonių perka kačiuką būtent vaikams. Tai nėra gerai, ir štai dėl ko:

 

1. Jeigu jums patiems (suaugusiems žmonėms) kačiukas nereikalingas, jei gyvendami vieni (t. y. be vaikų) jūs nenorėtumėte laikyti katino, o perkate jį vien dėl vaikų zirzimo, katinėlis jūsų širdyse neprigis – ilgainiui pradės erzinti, trukdyti. Vaikams jis greitai nusibos –  kaip ir visa kita, kas jiems perkama. Koks likimas jo lauks tada? Nustumsite jį į šalin į kampą, kai jis norės pabendrauti su jumis? Užmiršite, kad reikia išvalyti jo tualetą, išplauti indelius, įpilti šviežių traškučių, parūpinti kokybiškos mėsos? Neatkrepsite dėmesio į tai, kad jam kažką skauda, kad galbūt reikia pasirodyti veterinarui? O gal išvis išmesite, atsikratysite, kaip nereikalingu daiktu, patenkinę trumpalaikę vaiko užgaidą? 

 

2. Knygų, atvirukų, filmų, pliušiniai žaislų parduotuvių katinėliai nėra gyvi. Jais nereikia rūpintis. Bepigu tais paveikslėliais ir žaisliukais linksminti vaikus. Gyvas kačiukas turi protą, jausmus, savus norus ir poreikius, kurių vaikas negebės suprasti ir netenkins. Kačiukas norės pamiegoti, vaikas klykaus ir tampys jį, kad žaistų; kačiukas drebės nuo šalčio, vaikas išsineš jį į lauką, pasisodins ant rogučių ir paleis nuo kalniuko; kačiukas užsinorės valgyti, vaikas atpjaus jam pipirinės dešros arba rūkytos žuvies; kačiukas užsinorės atsigerti, o vandens indelis – tuščias, vaikui tai nė motais; vaikas atidarys langą paleisti lėktuvėlį, kačiukas per jį iškris, ir t. t. Jeigu jums tas kačiukas nereikalingas, jei juo nesirūpinsite ar nepakankamai rūpinsitės, jūsų vaikai jį nukankins ir pražudys. Pirkdami kačiuką, jūs turite žinoti, jog įsigyjate dar vieną mažą vaiką su savo poreikiais. Nenumeskite jo tąsyti savo vaikams. Jis GYVAS! 

 

3. Nemažai žmonių perka kačiukus dėl jų žaismingumo kaip žaislą savo vaikams. Tačiau žaismingi ir padūkę kačiukai būna labai trumpai – iki 10 mėn. Vėliau aprimsta, susiformuoja kaip katiniškos asmenybės ir ieško ryšio su savo žmogumi, jo glostymų, dėmesio, ramaus buvimo drauge. Taigi kur kas labiau tinka bendravimui su suaugusiais.

 

6. MITAS: katės turi devynias gyvybes...

 

     Šimtus metų laukiniai kačių protėviai gyveno ir medžiojo medžiuose. Legenda byloja, kad ilgainiui jie prisitaikė prie aukščio, išmoko išlaikyti pusiausvyrą ir nesusižeisti krisdami. Todėl ir šiandien, esą neverta jaudintis dėl plačiai atverto lango ar balkono – juk tvirtos ir raumeningos katės kojos, net krentant iš 8 aukšto, sugeria smūgio jėgą.

 

     Išgirdę šį mitą, veterinarai-traumatologai lik liūdnai šypteltų. Nereikia kalbėti apie 8 aukštą. Pavojų kelia net draskyklės! Maži kačiukai labai anksti išreiškia poreikį lipti. Jei nėra draskyklės, lipa sienomis, užuolaidomis, žmogaus kūnu. Taigi draskyklė-laipynė jiems būtinas inventorius. Bėda ta, kad užsilipę aukštai, jie nemoka nulipti (arba nulipimo procesas jiems ne toks malonus kaip užlipimo). Dėl to nuo viršutinės lentynos tiesiog šokinėja žemėn (ypač kai apačioje pamato padėtą indelį su šviežia mėsa). Tie šuoliai labai pavojingi ir gali baigtis traumomis – prisitrenkimais, vidaus organų plyšimais, sąnarių išnirimais, sausgyslių patempimais, galūnių kaulų skilimais, lūžiais – ar net mirtimi. Žmonėms, tikintiems mitu apie kačių plastiškumą, nutikusi nelaimė šokant nuo tokio "menkniekio" kaip draskyklė, gali sukelti negerų minčių: matyt, ta katė „ligonis nuo gimimo“, kažkas netvarkoj su jos genetika – prastas kaulų tankis, kaulų išretėjimas, rachitas, medžiagų apykaitos sutrikimas, kalcio neįsisavinimas... Juk neturėtų būti jokių traumų! Juk katė plastiška, lanksti, juk jai pačios gamtos duota šokinėti, vartytis ore ir turbūt net skraidyti...

     Koks klaidingas tas įsitikinimas, kad katė tiesiog negali susižeisti, vien dėl to, kad ji – katė! Deja, nepažeidžiamos ir nemirtingos katės dar niekam nepavyko išveisti. Tą realybę gerai žino veterinarai, kuriems nuolat tenka gelbėti įvairias traumas patyrusias vikrias ir lanksčias kates su puikiu kaulų tankiu. Didelė tvirta draskyklė suaugusiai katei – OK. Tačiau jeigu jūsų draskyklė aukštesnė kaip 120 cm, o augintinis jaunesnis nei 1 metų, reikėtų šį kačiuko veiklos centrą pažeminti: sumontuoti ne visą draskyklę arba, kol kačiukas užaugs, nupirkti dar vieną, mažesnę. Saugokite savo kates ir tą vieną vienintelę joms duota gyvybę. Ne devynias...

 

7. MITAS: Dėl visko „kalta“ genetika

 

     Nemažai esama pirkėjų, kurie girdėjo, jog kažkur skamba varpai. Žino, jog veislynai dirba su kačių genetika. Kai toji genetika džiugina – katytė sveika, graži ir gero būdo, – kai kas net nepatingi veislynui brūkštelti „ačiū“. Tačiau vos tik kas nors katytei atsitinka, kaltų ieškoti toli nereikia – genetika! O, vadinasi, veisėjas.

     Kai beveislė rainė, šokdama iš medžio, susilaužo koją, tai tik trauma. Apie genetiką niekas negalvoja (tarsi mišrūnai būtų be genetikos). Mat rainiukė kieminė, laukinė ar iš prieglaudos. Ji – gamtos kūrinys. Nejau kaltinsi gamtą? Nuveža į kliniką, suteikia pagalbą, gyvūnas pasveiksta ir gyvena toliau.

     Kai kilminga katė, šokdama nuo aukštos draskyklės, susilaužo koją, žinoma, kalta genetika. Veikiausiai prastas kaulų tankis, kalcio neįsisavinimas, medžiagų apytakos sutrikimas, rachitas ir visa tai, aišku, paveldėta iš tėvų. Taigi kaltas ne pirkėjas, kuris neprižiūrėjo savo gyvūno, o veisėjas, pardavęs katę, kuriai lūžta kaulai (juk neturėtų! Jei gera genetika).

     Kai raina katė susloguoja, tai tik peršąlimas. Ne genetika. Nuveža į kliniką, duoda vaistų, gyvūnas pasveiksta ir gyvena toliau.

     Kai kilminga katė peršąla, žinoma, silpnas imunitetas, neatitirbta genetika. Pirkėjas niekuo dėtas – ne jis nešė katę į lauką, ne jis išleido į balkoną, paliko skersvėjyje ir pan. O gal ir jis... bet koks skirtumas? Katė vis tiek neturėjo susirgti! Juk pirkėjas SUMOKĖJO PINIGUS! Už tą garantiją, kad gera genetika neleis gyvūnui peršalti.

     Kai raina katė apsivemia arba suviduriuoja, tai tik apsinuodijimas maistu. Ne genetika. Pasižiūri atidžiau, kuo šėrė, padaro išvadas, kreipiasi į veterinarus, duoda vaistų, gyvūnas pasveiksta ir gyvena toliau.

     Kai kilmingai katei sutrinka virškinimas, kaip ir ankstesniais atvejais tai vis dėl genetikos. Matyt, alergija, maisto netoleravimas, per mažas / didelis skrandžio rūgštingumas ir kitos paveldimos bėdos. Pirkėjo paduotas maistas tikrai buvo šviežias ir konservai ne patys pigiausi, ir rūkytos dešros vaikas katei nenumetė. Veisėjas kaltas – nesužiūrėjo, pardavė katę, kuri virškina ne bet ką.

     Ir taip toliau.

     Genetiškai perduodamų ligų egzistavimo niekas neneigia. Genetinėmis ar negenetinėmis ligomis neserga tik vienos veislės katės – pliušinės. Tačiau, pirma, dažniausiai genetinės ligos pasireiškia dėl kraujomaišos. Kačių klubai neleidžia jungti artimai giminingų kačių. Taigi tarp miršūnių, kurios dauginasi gyvendamos tam tikrame areale, genetinių ligų gali pasitaikyti dažniau nei tarp kilmingųjų. Jeigu kraujomaiša iki 5 proc. (o ji nurodoma kilmės dokumente), tai itin mažas skaičius, taigi genetinės ligos tikimybė – taip pat maža. Antra, genetinis defektas turėtų būti akivaizdus vos gimus arba išryškėti ankstyvame amžiuje, ir veislynai, auginantys kačiukus iki 3-4 mėn., turi galimybę pastebėti trūkumą ir tokių nesveikų kačiukų neparduoti. Trečia, ne viską lemia kačiukų tėvų sveikata. Kaip sveikiems tėvams gali gimti į kažkokias ligas linkęs vaikas, o invalidams – sveikutėlis, taip ir gyvūnų pasaulyje būna visaip. Ketvirta, ligas lemia ne vien genetika, bet ir gyvūno priežiūra, auginimo sąlygos, nelaimingas atsitiktinumas ir dar n veiksnių.

     Burtažodį „genetika“, ištikus bėdai, dažniausiai kartoja žmonės, įsivaizduojantys, kad už pinigus veislynas jiems turėjo sutverti nepažeidžiamą ir nemirtingą katę. Geriausia tokiems būtų įsitaisyti beveislę, taigi pažeidžiamą ir mirtingą. Tuomet pinigai liks kišenėje ir tikriausiai mišrūnės genetika jie liks patenkinti.

 

 

8. MITAS: Katei reikia pieno ir žuvies

 

    Šis mitas susiformavo dar tais senais laikais,kai katės buvo šeriamos tuo, kas po ranka - pienu, lašiniais, žuvimi. Nuo tada atsirado pasakymas: "Žiūri kaip katė į lašinius", tikėjimas, kad katei reikia įpilti pieno, paduoti žuvies...

     Piene yra paprastojo cukraus, vadinamo laktoze. Norint laktozę skaidyti virškinimo trakte, reikia, kad ten būtų fermento laktazės. Po atjunkymo kačiukų organizmuose šio fermento sumažėja. Subrendusios katės netoleruoja laktozės, nes jų organizmas negamina jai suvirškinti reikalingo baltymo laktazės. Laktazės trūkumas sukelia nesugebėjimą visiškai suvirškinti pieno, virškinimo sutrikimus ir viduriavimą. Pieno produktuose, tokiuose kaip sūris, pasukos ir jogurtas, laktozės šiek tiek mažiau. Nors kai kurios katės šiuos produktus toleruoja, dideliais kiekiais jie vis tiek gali sukelti viduriavimą ir mitybos disbalansą.

     Pieno produktai neturėtų būti naudojami kaip papildomas kalcio ar baltymų šaltinis. Kalcio perteklius maiste gali prisidėti prie augančių kačių skeleto sutrikimų vystymosi.  Nors pieno produktai tiekia aukštos kokybės baltymus, kitų maistinių medžiagų jame gali trūkti ar būti per daug, tad jis neturėtų tapti raciono pagrindu.

     Žuvis Thai katėms žuvis – tabu, mat žuvyje daug fosforo. Nuo žuvies gali sutrikti organizme kalcio-fosfoto pusiausvyra ir prasidėti skeleto demineralizacija (t. y. lūžinėti kaulai).

 

9. MITAS: Veisimas – tai „verslas“

 

     Dažnai tenka išgirsti klausimą: „O jums visa tai – kas? Verslas? Kiek uždirbate?“ Mėgstantys skaičiuoti svetimus pinigus propaguoja mitą, kad legalių veislynų darbas yra biznis. Išgirdus tokią nuomonę, veisėjas tik liūdnai šypteli: „Galbūt kažkam ir biznis. Žiūrint, kaip tai darai“. Pleškini kačiukus konvejeriu ir prakišinėji sulaukusius 1 mėnesio be dokumentų papigiai? Tada taip. Laikaisi visų WCF taisyklių? Tuomet – brangiai kainuojantis hobis, kuriam išlaikyti reikia turėti ir darbą, ir verslą. Į mitą apie biznį atsakysiu štai tokiomis dviem istorijom.

 

Pirmoji - tai pasaka apie „mylimą šeimos draugą“:

 

     Kaip manote, kelintoje vietoje lietuviams yra ūsuotas draugas, „šeimos narys“, kaip dabar madinga sakyti? Penkioliktoj! Kai ateina vasara, visi vienbalsiai tvirtina: „Noriu išvažiuoti! Katinas trukdys". Gal ir važiuoja... Bet nejau visiems trims mėnesiams? Juk vasarą pilni miestai automobilių, visos įstaigos dirba (taigi kažkas eina į darbą), parduotuvėse eilės, lauko kavinės sausakimšos, net miesto parkuose šurmulynas tų, kurie „išvažiavę“... Bet vis tiek – vasarą jokių kačiukų! Visą rugsėjį, spalį taip pat. Išleidinėja vaikus į mokyklą, grybauja, vekuoja, na, ir vėlgi, žinoma, keliauja... Kol nenukrinta paskutinis lapas, ne katinėlis galvoj. Augmenija lietuviams visada buvo svarbiau už gyvūniją. Lapkritį Vėlinės, tuoj po Vėlinių didieji prekybos centrai pradeda šaukti "Kalėdos!!!", ir žmonės tuo tiki –  visą lapkritį ir gruodį būna labai užsiėmę, švenčia Kalėdas. Naujųjų šurmuly katinėlio murkimo taip pat nesigirdi: reikia prisipirkti maisto, padengti stalą, po egle gražiai įpakuotos dovanėlės, aplanko svečiai, giminės. Katinukui visame tame rituale vietos nėra. Ir štai sausis, sausas sausutėlis. Tik tada, kai nieko nebelieka – nei švenčių, nei įvykių, nei žydinčių gėlių, nei žalumos ar grybų, nei lapų, nei moliūgų, nei Senių Šalčių, – veislyną kartais prisimena naujo „šeimos nario" išsiilgusios „mamos". Tam, kad veislynas turėtų kačiukų sausį-vasarį, kergimai turi būti atlikti spalį-lapkritį, kas praktiškai neįmanoma, nes katės rudenį nemorčiuoja (nuo rugsėjo 1 d. iki sausio 1 d. imtinai joms poilsio fazė). Bet štai švysteli kovo saulė, prasikala ožkabarzdžiai, ir... o, stebukle! Noras įsigyti šeimos narį akimoju subliukšta. Vienas pavasario vėjo pūstelėjimas, ir „laukiančių, trokštančių, mylinčių“ nebelieka. Pasaka prasideda iš naujo: „Kai ateina vasara...“ Ir taip kiekvienais metais.

 

Antroji – istorija apie tai, kiek kainuoja išveisti katinuką.

 

   Kačiukas kačiukui nelygu. Ypatingai gerų duomenų, t. y. šou klasės, kačiukai neparduodami. Jie lieka veislyne. Taigi importuoti katinėliai beveik visada (su retomis išimtimis) būna vidutinės breed klasės. Šou šedevrus reikia išsiveisti patiems. Čia pirkėjui gali kilti klausimas: „Argi jie ne visi šedevrai?” O taip! Bet tarp gerų yra geriausieji. O geriausieji reproduktoriai duoda geriausius palikuonus, kurie iškeliauja į pirkėjų namus. Sąžiningas veisėjas visada sieks tobulinti savo turimas kačių linijas. Taigi kačiukai gimsta skirtingi, nevienodos kokybės, ir veislyne vykdoma jų atranka (selekcija), išveisimas arba sukūrimas. Kiek tai kainuoja? Imkime konkretų pavyzdį. Kiek kainavo išveisti štai šį katinėlį, kuris puikiai atitinka veislės standartą?

 

 

     Kad gimtų šis kačiukas, pirmiausia turėjau importuoti Nektarijų. Keliavau į Latviją, sumokėjau apvalią sumelę… Auginau, maitinau, kuopiau jo k... ir s..., nemiegojau naktimis nuo jo morčinių riaumojimų, vežiojau jį po neblogai kainuojančias parodas, kišau pinigus kačių klubui ir veterinarams, …

     Vaisingi patinai ir patelės žymisi teritoriją. Kai Nektarijus subrendo, teko pakeisti keletą jo apsysiotų baldų, išmesti printerį, nukabinti užuolaidas, pertapetuoti sienas, pakeisti apžymėtas kambario duris… Atėjo suvokimas, kad suaugę vaisingi katinai ir katės turi gyventi specialiai jiems įregtose patalpose, kuriose grindys ir sienos plyteliuotos, gera ventiliacija, šilta (šildomos grindys), draskyklės, karstyklės, nuolatinis valymas, plovimas, dezinfekavimas UV lempa, oro gaivinimas ozono generatoriumi. Visa tai teko įrengti. Kainavo patalpų įrengimas. Kainuoja ir jų išlaikymas – šildymas, valymas.  Ant draskyklių morčiaus metu katės sysioja… Išplauti neįmanoma. Tenka mesti lauk. Jei pirkėjų namuose draskyklė gali tarnauti keletą metų – tol, kol ji sudraskoma, veislyne jos amžius trumpas. Iki pirmo apsysiojimo. Draskyklės keičiamos ir keičiamos. Kainuoja.

     Grįžkime prie Nektarijaus. Importavau jam žmonelę Graciją. Keliavau į Lenkiją, sumokėjau apvalią sumelę… Auginau, maitinau, kuopiau, nemiegojau naktimis nuo jos morčinių arijų,  vežiojau po neblogai kainuojančias parodas, kišau pinigus kačių klubui ir veterinarams…

     Sujungus Nektarijų ir Graciją, gimė Adorija. Auginau ją, maitinau, kuopiau, nemiegojau naktimis nuo jos morčinių arijų, vežiojau po neblogai kainuojančias parodas, kišau pinigus veterinarams…

     Adoriai reikėjo nukaldinti patiną. Ne bet kokį, o tokį, kuris jai tiktų. Vėl keliavau į Lenkiją, sumokėjau apvalią sumelę… Atsivežiau Čarlį. Auginau, maitinau, kuopiau, nemiegojau naktimis nuo jo morčinių arijų,  vežiojau po neblogai kainuojančias parodas, kišau pinigus kačių klubui ir veterinarams… Ir dar keliavau į Maskvą, sumokėjau apvalią sumelę… Atsivežiau Čelentaną. Auginau, maitinau, kuopiau, nemiegojau naktimis nuo jos morčinių arijų, kišau pinigus kačių klubui, parodoms ir veterinarams…

     Sujungus Čarlį ir Čelentaną, gimė Ersilio. Auginau jį, maitinau, kuopiau, nemiegojau naktimis nuo jo morčinių arijų, vežiojau po neblogai kainuojančias parodas, kišau pinigus kačių klubui ir veterinarams…

     Sujungus Adorią ir Ersilio, gimė Orfėja. Auginau ją, maitinau, kuopiau, nemiegojau naktimis nuo jos morčinių arijų, vežiojau po neblogai kainuojančias parodas, kišau pinigus kačių klubui ir veterinarams…

     Orfėja – mano geriausia katė veislės standarto atžvilgiu. Jai reikėjo nukaldinti patiną. Ne bet kokį, o tokį, kuris ją atitiktų.

     Keliavau į neapsakomą tolybę, į Rusijos miestą Čerepoviecą, 1500 km pirmyn ir tiek pat atgal. Vizos, viešbučiai… Kainavo. Sumokėjusi apvalią sumelę, atsivežiau Mirabellą, pirmą lilac point katytę Lietuvoje. Auginau, maitinau, kuopiau, nemiegojau naktimis nuo jos morčinių arijų, vežiojau po parodas, kišau pinigus kačių klubui ir  veterinarams… Mirabella dalyvavo daugybėje parodų Lietuvoje ir užsienyje. Turi Grand Inter Champion titulą. Kainavo, oi, kainavo...

     Sujungus Mirabellą ir Ersilio, gimė Safyra. Auginau ją, maitinau, kuopiau, nemiegojau naktimis nuo jos morčinių arijų, vežiojau po neblogai kainuojančias parodas, kišau pinigus kačių klubui ir veterinarams…

     Safyrai reikėjo nukaldinti patiną. Keliavau į Sankt Peterburgą. Vizos, viešbučiai… Kainavo. Sumokėjusi apvalią sumelę, atsivežiau Mišleną. Auginau, maitinau, kuopiau, nemiegojau naktimis nuo jo morčinių arijų, vežiojau po parodas, kišau pinigus kačių klubui ir veterinarams…

     Sujungus Safyrą ir Mišleną, gimė Mocartas. Auginau jį, maitinau, kuopiau, nemiegojau naktimis nuo jo morčinių arijų, vežiojau po neblogai kainuojančias parodas, kišau pinigus kačių klubui ir veterinarams…

     Ir štai pagaliau Orfėja turi vyrą!  

     Tuo metu, kai gimė Mocartas, jau karšinau Nektarijų, Adoriją, Čelentaną, Mirabellą... Juos reikėjo maitinti, kuopti, kišti pinigus veterinarams, kai jie susirgdavo… Veisimo darbe dalyvavusių karšinčių-kastratų išlaikymas iki jų gyvos galvos kainuoja.

    Sujungus Orfėją ir Mocartą, gimė štai šis gražuolis. Kiek kainavo jo išveisimas? Ne vien pinigų, bet ir jėgų, laiko... Paskaičiuokite! Ar tai turėtų įtakoti jo būsimų vaikų kainą? Pamąstykite ir atsakykite patys sau sąžiningai...

     

      Įsivaizduojantys veisimą kaip verslą, užuot pavydėję veislynams, gali išmėginti patys. Prašom į šitą galerą ir sėkmės „biznyje”, kuris ne kvepia pinigais, o dvokia morčinių kačių šlapalais... O dar geriau –  atidaryti kačių klubą. Už kilmės dokumentą, A4 formos lapą, kurio vertė gal 0,50 cnt, klubai plėšia po 15 eurų. Ir kačių ekskrementų kuopti nereikia... Veislynų, priklausančių klubui, daugybė, vadų ir kačiukų – galybė, taigi ir kilmės dokumentus vos spėtumėt spausdinti. Arba veterinarijos klinika. Už katinuko kastraciją, kuri trunka 5 min, lupa po 30 eur, už katytės sterilizaciją, kuri trunka apie 15 min, po 75 eur. Visada atrodo gerai ten, kur mūsų nėra… 

     Teisingos mintys apie veislynų patiriamas išlaidas išsakytos štai šiame straipsnyje, publikuotame 2021 11 12 Delfyje: https://www.delfi.lt/projektai/mano-investicija/veiseja-atvere-savo-pinigine-stai-kas-slypi-po-tukstancius-euru-kainuojanciais-suniukais.d?id=88658055. Nors straipsnis ne apie kačiukus, o apie šuniukus, esmė ta pati. Tik ne visos veislyno išlaidos paminėtos. Pvz., neužsiminta apie tai, kiek veislynui kainuoja nukaršinti iki gyvenimo galo kastratus, kurie buvo panaudoti vos vienam ar dviem kergimams, siekiant patobulinti liniją, ir kurių niekas nenori pirkti ar net paimti dykai, nes jiems jau 2 ar 3 metukai...