į pradžią   |   turinys   |   susisiekite  
 lt  |  en  |  ru  |  PL  |  de 
Apie veislę » Žiupsnelis istorijos

     Tailando katės – tai nauja ir kartu labai sena veislė. Iš išvaizdos šias kates pažįsta kiekvienas. Bet pasakykite žmogui, kad ši katė vadinasi Tailando kate, ir pamatysite suglumusią, nepatiklią veido išraišką. Dažnas ims tvirtinti, kad tokią katę turėjo jų tėvai, seneliai ar kaimynai, ir ji, žinoma, vadinosi „Siamo“. Kitas autoritetingai pareikš, jog Tailando ir Siamo katė – tai vienas ir tas pats, nes anksčiau šalis, iš kurios kilusios šios katės, vadinosi Siamu, o dabar – Tailandas. Bet abu jie bus neteisūs.

     Spėjama, kad pirmieji gyvūnai su kailio „žymėmis“, t. y. spalvotu snukučiu, ausimis, letenomis ir uodega (dalinis albinizmas arba akromelaninis atspalvis), kilo iš naminių Tailando kačių. Vėliau iš šių gyvūnų atsirado bengalų ir abisinų kačių veislės. 

     Iki XIX a. pabaigos mažai kas už Siamo (taip iki 1939 metų ir 1945–1948 metais vadinosi Tailandas) karalystės ribų regėjo Siamo kates. Tačiau gauti grynakrauję Siamo katę buvo nelengva net pačiame Siame: šias kates laikė tik karalių šeimos nariai ir budistų šventyklų gyventojai. Apie karališkąsias kates sukurta daug legendų ir mitų. Rašytiniai šaltiniai liudija, kad siamai dievino savo kates ir garbino jas kaip šventyklų sergėtojas, atbaidančias piktąsias dvasias. Buvo tikima, kad jos lydi mirusių savo kilmingų šeimininkų sielas į kitą pasaulį, kad apvalo namus nuo blogio. 

     Siamo katės buvo žinomos tik senojoje Siamo sostinėje Ajutajoje, esančioje į šiaurę nuo dabartinės sostinės Bankoko. Šiuo metu istorinis Ajutajos miestas yra Tailando nacionalinis parkas. Ajutaja buvo įkurta 1350 metais ir išliko Siamo sostinė 417 metų, per tris dinastijas ir 33 karalių valdymą. Tai buvo šlovingas, didžiulis miestas su daugiau kaip milijonu gyventojų, garsėjantis savo rūmais, šventyklomis ir bibliotekomis. Miestas buvo sudegintas burmiečių invazijos metu 1767 metais. Pražuvo daug knygų, rankraščių. Tačiau keletas išliko, tarp jų – knygos apie kates, šunis ir paukščius.

     Bankoko nacionalinėje bibliotekoje saugomas XIV amžiaus rankraštis Cat Book Poems (The Tamra Maew, „Eilių knyga apie kates“) su Siamo katės atvaizdu. Būta ir vėlesnių šaltinių. XIX amžiaus pabaigoje Siamo karalius Rama V įsakė šventikui Somdej Phra Buddhacharn Buddhasamahathera ant ryžių popieriaus aprašyti visus Siamo kačių atspalvius. Knyga The Smud Khoi buvo parašyta maždaug 1868–1910 metais. Joje apibūdintos 23 katės. Tarp jų pavaizduota ir seal-point spalvos katė (nukopijuota iš ankstesniojo leidinio), bet vadinama ji ne Siamo, o wichien-maat, tai reiškia „mėnulio deimantas“ arba „deimantai ir auksas“.

     Siamo kačių eksportavimas iš jų tėvynės buvo draudžiamas. Siamo karalius pavydžiai saugojo šias gražuoles, bet... 1884 metais britų konsului generolui Owenui Gouldui įteikė neįprastą dovaną. 1930 metais ponia Lilian Veley-Gould angliškame žurnale Cat Gossip („Kačių paskalos“) publikavo straipsnį, kuriame tvirtino, kad jos brolis Owenas Gouldas pirmasis atvežė į Europą Siamo kates – esą už ištikimą tarnystę jas jam padovanojo Siamo karalius Čelalongkornas. Egzistuoja ir kita versija. Gouldas galėjo paprasčiausiai papirkti karaliaus rūmų tarną, ir šis padėjo išsivežti kates. Tokią mintį perša ir ta aplinkybė, kad po metų Gouldas išsivežė į Paryžių dar vieną karališkųjų Siamo kačių porelę...

     Bet kuriuo atveju, Owenas Gouldas atvežė į Angliją pirmąją porą Siamo kačių, katiną Pcho ir katę Mią (išvertus iš tajų kalbos, šie vardai reiškia „tėvas“ ir „motina“). 1885 metais ši pora susilaukė trijų kačiukų – Duen Ngai, Kahalom ir Karomata. Pcho ir Mia 1885 metais buvo demonstruojami kačių parodoje Londone, Kristaliniuose rūmuose. Mia laimėjo tarp trumpaplaukių kačių, gavo NCC (National Cats Club) aukso medalį ir daug kitų prizų. Pcho liko antroje vietoje. Deja, ši paroda jiems buvo paskutinė – netrukus po šou šie gyvūnai žuvo. Šių kačių fotografijos buvo publikuotos to meto leidiniuose. Iš jų matyti, kad tai buvo apvaliomis galvomis, kresni, kompaktiški, bet kartu grakštūs katinai. Savo išvaizda jie taip skyrėsi nuo įprastinių britų kačių, kad iš karto atkreipė visų kačių mylėtojų dėmesį. XX a. pradžioje Europoje ir Amerikoje prasidėjo „Siamo kačių karštinė“, iškėlusi šios veislės kates į meilės ir populiarumo viršūnę.

    1902 metais Anglijoje įsikūrė pirmasis Siamo kačių klubas. 1909 metais tokia pati draugija susibūrė ir Amerikoje. Po to Siamo katės dar ne kartą buvo gabenamos iš Azijos į Europą. 1903 metais Londone išėjo žinomos to meto veisėjos ir kačių parodų teisėjos mis Frances Simpson (1857–1926) knyga The Book of the Cat („Knyga apie katę“). Autorė detaliai papasakojo apie felinologijos užgimimą, pirmąsias parodas bei veislynus ir daug dėmesio skyrė tuo metu egzistavusių veislių aprašymams. Vienas iš tos knygos skyrių – apie karališkąją Siamo katę. Mis Simpson pateikė pirmą felinologinį šios veislės standartą, apibūdino tuo metu egzistavusių Siamo kačių skirtumus: „Man atrodo, kad šiuo metu Anglijoje yra du karališkųjų kačių tipai. Pirmasis – nedidelė katė su pailga galva, trumpu, prigludusiu kailiu ir ryškiai mėlynomis akimis. Šios katės, daugiausia importuotos iš Siamo arba importuotųjų palikuonės, labiau linkusios patamsėti. Antrojo tipo katės daug stambesnės, apvalia galva, ilgesnio ir mažiau prigludusio kalio, jų akys ne mėlynos, o žydros, o kailis ne taip linkęs tamsėti. Jau kelios šių kačių kartos gimė Anglijoje“.

     Europoje ir Amerikoje karališkųjų Siamo kačių veisėjai laikėsi šūkio „aukščiau, daugiau, ilgiau“ ir dirbo su pirmojo tipo gyvūnais, pailgesnių formų. Be to, šalia pagrindinių spalvų (seal, blue, chocolate ir lilac) atsirado nauji atspalviai – red, cream, tabby, tortle ir kt. Aštuntajame XX amžiaus dešimtmetyje galutinai susiformavo naujas Siamo kačių tipas – ilgos ausys, ilgas snukutis, ilgos plonos kojos.

     1989 metais WCF (World Cat Federation, Pasaulinės kačių federacijos) prezidentė Anneliese Hackmann nusprendė sukurti naują veislę, kad atskirtų pailgagalves Siamo kates nuo apvaliagalvių. Kadangi tuo metu Siamo karalystė jau vadinosi Tailandu, ji pasiūlė apvaliagalves kates vadinti Tailando katėmis. Rusijos felinologijos senelės Olgos Mironovos iniciatyva, bendradarbiaujant su Annaliese Hackmann, 1990 metais buvo aprašytas pirmasis Tailando kačių veislės standartas, o 1991 metais patvirtintas WCF. 

    Pagal WCF, Tailando ir Siamo katės – tai dvi skirtingos veislės, esančios vienoje Siamo-orientalų grupėje. Įregistravus Tailando kačių veislę, imta išvežinėti kačiukus į Europą. Apvaliagalvės tajų katės turėjo didelę paklausą, nes tokių ten beveik nebuvo. Rusiškųjų apvaliagalvių tajų kačių pagrindu susikūrė keli veislynai Vokietijoje. Vis dėlto didžioji dalis veisėjų toliau dirbo su vietinėmis pailgesnių formų senojo (klasikinio) tipo tajų katėmis, ir šiandien Europoje jų daugiausia. Apvaliagalvių kilmingų Tailando kačių pasaulyje yra labai mažai - vos kelios kraujo linijos. Tai reta, bet šių kačių mylėtojų itin puoselėjama veislė.