Kad Jūsų katytė būtų sveika, guvi ir džiugintų ilgus metus, teks pasistengti. Maitinti gyvūnėlį tik kokybišku maistu, sukurti saugią aplinką, pasirūpinti, kad netrūktų įspūdžių ir atrakcijų, turėti supratimą apie galimus pavojus bei ligas, o svarbiausia – kuo daugiau laiko praleisti kartu. Štai keletas patarimų, kurie pravers auginantiems šios veislės kates.

 

     Maitinimas

 

     Kačių sveikata glaudžiai susijusi su jų mityba. Todėl ši tema pati svarbiausia, norintiems ilgus metus džiaugtis sveiku draugu ar drauge. Kačių maitinimo būdus galima suskirstyti į tris grupes: 1) natūralus maistas (žalias arba termiškai apdorotas); 2) pramoniniu būdu pagamintas maistas (sausas ir konservuotas); 3) natūralus+pramoniniu būdu pagamintas maistas. Kiekvienas iš šių būdų turi savų privalumų ir minusų.

     Natūraliu maistu per amžius mito katės, gyvenančios laukinėje gamtoje, ir valkataujančios benamės žmonių gyvenamuosiuose rajonuose. Jų maistas – smulkūs graužikai, paukštukai. 10–12 pelyčių per parą, ir katė soti. Kokia tokio maisto kokybė? Galiu tik pakartoti tai, kas jau parašyta veislyno tinklapyje: „Pasaulyje užregistruotos 35 ligos, kurias platina pelės ir žiurkės (jersiniozė, leptospirozė, pseudotuberkuliozė, žiurkių įkandimo liga, Hanta virusų sukeltos infekcijos, hemoraginė karštinė su inkstų sindromu, Omsko hemoraginė karštinė, Lasa karštinė, limfocitinis choriomeningitas, maras, salmoneliozė, tuliaremija ir kt.)“. Valkataujančios mišrūnės savo racioną „praturtina“ knisdamosis po šiukšlių konteinerius arba kartais pamaloninamos žmonių maisto likučiais. Tokių kačių gyvenimo trukmė neilga – iki 5 metų.

     Sovietmečiu natūraliu maistu buvo maitinamos ir naminės katės. Dažniausiai jos lapnodavo kas lieka nuo žmonių stalo: dešrą, kotletus, guliašą, sriubą, kiaušinienę, pieną, varškę, grietinę, netgi juodą duoną. Kai kurie to meto kačių mylėtojai vis dėlto suprato, kad žmonių maistas, kuriame gausu prieskonių ir druskos, katėms netinka. Tad turguose parūpindavo šviežių žuvelių (pvz., kilkių), kiaulių kepenų, plaučių, širdžių, kasų ir kitokių subproduktų. Buvo žiūrima pigumo, todėl vištienos, kaip brangesnės mėsos, katės paprastai negaudavo.

     Vėliau atsirado pramoninis kačių maistas – traškučiai ir konservai. Gerai prisimenu pirmuosius, pasirodžiusius Lietuvoje, Kitekat ir Darling. Jų užėdusios katės sirgdavo, vemdavo, viduriuodavo. Po to į rinką atėjo kokybiškesnis maistas – Purina, Royal Canin ir kt. Sausas maistas buvo tiesiog patogus vartoti – ilgo galiojimo, nereikalaujantis užšaldymo, galima palikti jo, kai norite išvykti, ir būti tikriems, kad katė pavalgys tada, kada nori, ir tiek, kiek nori. Dalis kačių, maitinamos šiuo maistu, nugyvena ilgą gyvenimą be jokių sveikatos sutrikimų. Pati turiu dvi 10 ir 12 metų raines, kurios, maitinamos vien sausu maistu, dar guvios, niekada nemačiusios veterinaro. Visgi kita dalis kačių, maitinamų pramoniniu būdu pagamintu maistu, nutunka, pradeda pulti ligos. Dažniausia iš jų – šlapimo takų akmenligė, vedanti į inkstų funkcijos nepakankamumą.

     Prieš pramoninį kačių maistą mūrų stoja vadinamojo RAW maitinimo (t. y. maitinimo žalia mėsa) atstovai. Anot jų, kačių nutukimo ir akmenligės priežastis – medžiagų apykaitos sutrikimas, kurį sukelia pramoninis kačių maistas, jame esantys angliavandeniai, augaliniai baltymai ir kiti nepageidautini ingredientai. Kačių organizmas gali įsisavinti tik gyvulinės kilmės baltymus. Vitaminus A, B ir D gauna tik iš gyvulinių baltymų. Su mėsa gauna ir būtiną amino rūgštį tauriną (jo trūkstant, vystosi širdies, akių ligos). Augaliniai baltymai reikalauja kitų fermentų, kurių kačių virškinimo trakte nėra.

     Išradingi kačių sauso maisto gamintojai moka sumažinti gaminio savikainą ir privilioti katę skonio stiprikliais. Paskaitykime įvairių firmų sauso maisto sudėtį: ryžiai, kukurūzai, kukurūzų gliutenas, perlinės kruopos, javai, avižos, žirniai, pupelės, lęšiai, burokėliai, cukrinių runkelių minkštimas, bulvės, bulvių krakmolas, batatai, vynuogių išspaudos, sojų miltai, kokosų sviestas, rapsų aliejus, hidrolizuotos vištos kepenėlės (alergenas!), hidrolizuoti baltymai (vietoj mėsos), rūgštingumo reguliatorius, dažai ir konservantai. Jau vien kukurūzas – pagrindinis gyvūno sveikatos priešas. Jame yra glitimo, kuris trukdo įsisavinti maisto medžiagas, ir vystosi daugybė ligų. Burokėlių ir runkelių minkštime kaupiasi sviesto ir acto rūgštis, turinti toksinį poveikį kačių organizmui. Prasideda acidozė (rūgščių ir šarmų pusiausvyros sutrikimas), ketonemija – ketonų koncentracijos padidėjimas kraujyje (ketonai – rūgštinės medžiagos, filtruojamos inkstuose, ir šlapime jų koncentracija padidėja šimtus kartų), baltymų ir mineralų nepakankamumas. Jeigu sauso maisto sudėtyje pasitaiko tokie paslaptingi ingredientai, kaip dehidrolizuoti gyvulinės kilmės baltymai, gyvulinių baltymų izoliatas, gyvuliniai riebalai, gyvulinės kilmės baltymų hidrolizatas, žuvies arba mėsos miltai, mėsos-kaulų miltai, po šiais pavadinimais slepiasi atliekos – ragai, nagai, kanopos, plunksnos, odos, kepenys, žarnos, žuvies žvynai, sergantys ir eutanazuoti gyvūnai. Tyrimai atskleidė, kad pramoniniame kačių maiste dažnai trūksta aminorūgščių fenilalanino+tirozino, treonino, izoleicino ir leicino, mikroelemento seleno, mineralo kalio ir kt. Be to, yra per daug gamybos proceso teršalų – kadmio, švino, stroncio, gyvsidabrio.

     Ką siūlo RAW mitybos šalininkai? Jų nuomone, kates dera maitinti tik tuo, ką joms skyrė gamta, – mėsa. Pramoninis kačių maistas būna skirtas kačiukams, jaunimui, kastruotam jaunimui, suaugusiems, kastruotiems suaugusiems, išrankioms katėms, naminėms katėms, jautrų virškinimą turinčioms katėms ir kt. RAW mitybos propaguotojai teigia, jog visa tai neveikia ir sauso maisto rūšys tėra pavadinimai, siekiant sudaryti didesnės įvairovės įspūdį ir daugiau parduoti. RAW maitinimas vienodas visokio amžiaus katėms –  žalia mėsa nuo 3 mėnesių iki gyvenimo galo.

     RAW davinio norma: 4 kg katė turi gauti 150–200 g mėsos per parą. Maitinti du kartus – ryte ir vakare (RAW mitybos šalininkų nuomone, pramoninio kačių maisto gamintojų mokymas, kad katės turi valgyti dažnai ir kad maistas joms turi būti visada prieinamas, neteisingas.) Kaip subalansuoti RAW ruošinį?

    - 60 % davinio turi sudaryti raumuo (vištienos, kalakutienos, triušienos, jautienos arba veršienos; kiauliena netinka),

     - 30 % vidaus organai (vištos arba kalakuto širdelės, skrandukai; kepenėlės laisvina vidurius, taigi tinka tik tuo atveju, jei yra vidurių užkietėjimas),

    - 10 % kaulai, kremzlės (geriausia vištų kakliukai arba galvos; stambių kaulų duoti negalima – katė gali išsilaužti dantis arba užspringti).

     Raumenį supjaustyti (ne malti!) nedideliais gabaliukais, kad katės kramtytų – dantis ir dantenas reikia palaikyti tonuse, taip išvengsime gingvito, stomatito. Plėšdama, grauždama, kąsdama, katė puikiai išsivalo dantis. Manoma, kad prie dantų valymo prisideda žalioje mėsoje esantys enzimai. Vidaus organus ir kaulus, kremzles galima sumalti per stambų sietelį. Maisto termiškai neapdoroti, t. y. nevirti (verdant nebelieka taurino). Pageidautina net ir neužšaldyti, nes atitirpinant pražūsta daug gerų elementų. Bijančius užkrėsti savo kates parazitais, RAW mitybos šalininkai nuramina: katės turi labai rūgščią skrandžio terpę, kurioje užkratas žūsta. Negalima maitinti monodieta, pvz., tik vištiena. Mėsos rūšį reikia kaitalioti. Racioną reikia praturtinti: į mėsą įberti chondroitino ir gliukozamino; kartą per savaitę įmušti putpelės kiaušinį su lukštu – tai kalogeno, kalcio, vitamino D3, mikroelementų (fluoro, vario, mangano, cinko, geležies, fosforo) šaltinis; 2–5 % mėsos davinio gali sudaryti 5–6 min patroškintos daržovės. Kačių racione gali būti tik funkcionalūs angliavandeniai, kaip morkos, moliūgai, cukinijos, špinatai, brokoliai. Kruopos, krakmolingos daržovės (bulvės, žirneliai, pupelės, lęšiai, burokėliai) katėms netinka. Aliejai: rapsų, kokosų, sojų – blogai; linų sėmenų, saulėgrąžų, moliūgų aliejai, žuvies taukai – gerai. Kartais galima duoti neriebaus kefyro, rūgpienio, natūralaus joguto. Pagal RAW propaguotojų mokymą, katės racione vieną kartą per savaitę gali būti truputį žuvies. Tačiau Thai katėms žuvis – tabu, mat žuvyje daug fosforo. Nuo žuvies gali sutrikti organizme kalcio-fosfoto pusiausvyra ir prasidėti skeleto demineralizacija (t. y. lūžinėti kaulai). Visose pasakose katinas laižo grietinę, laka pieną. Tačiau netinka nei pienas (katės neįsisavina laktozės), nei grietinė (per riebu – nuo riebalų nukenčia kepenys).

    Ši RAW mitybos propaguotojų teorija susilaukia kritikos: nejau kasdien rytais teks keliauti į turgų? Be to, sveikos, antibiotikais neužterštos mėsos šiais laikais sunku rasti. Žalia mėsa daug kam asocijuojasi su nešvara, bakterijomis ir parazitais – kas paneigs, jog nėra pavojaus užkrėsti kates salmonelėmis ar trichinelomis? Aibė keblumų kyla, mėginant sustyguoti kačių maitinimą taip, kad mėsa būtų ir sveika, ir šviežia, ir nevirta, ir net nebuvusi užšaldyta. O jeigu užšaldyta, tai šaldiklyje ji užima vietą, reikalingą žmonių maistui. Aštrialiežuviai ironizuoja: užsimanei laikyti katę, statykis šalia namo tvartelį...  

     Maišyti sausą maistą ir RAW negerai. Sausas maistas reikalauja vienokių virškinimo fermentų, natūralus kitokių. Tačiau ne visi naujieji kačių šeimininkai galės ir norės maitinti jas žalia mėsa (dėl darbo grafiko, kelionių). Dėl to praktikuoju mišrų kačiukų maitinimą. Pratinu kačiukus prie traškučių – Adwance Kitten, Josera Kitten. Normuoti traškučių nereikia. Šalia traškučių turi būti padėta atsigerti tyro vandens. Vandenį reikia keisti kasdien – išplauti indelį, pripilti šviežio. Mat prikrenta dulkių, pūkų, ir nešvaraus vandens gyvūnas gerti nenori. O sausu maistu mintančiam kačiukui labai svarbu gauti skysčių. Patogu automatinė kačių girdykla. Jos vandenį užtenka pakeisti kartą per savaitę, be to, vanduo būna filtruojamas ir prisodrinamas deguonimi. Iš tokio fontanėlio katinėliai laka noriai. Visgi kartais išdykėlių vada tokį fontanėlį apverčia, išardo ir išnešioja po detalę...

     Konservų mes beveik nevartojame (nebent kelionėse). Saugodamasi užkrato, mažyliams iki 3 mėn. duodu tik virtą mėsą. Galima virti paukštieną (vištieną, kalakutieną), triušieną arba jautieną (veršieną). Mėsą reikia virti be jokių prieskonių, druskos. Nuėmus nuo kaulo, mėsa smulkiai supjaustoma ir užpilama sultiniu arba sutrinama į košelę.  Į viralą galima įdėti truputį daržovių (gabaliuką morkos, cukinijos, moliūgo, brokolio). Patiekiamas viralas turi būti kambario temperatūros. Virtas maistas turi būti šviežias. Ryte išsivirus mėsą, ja galima maitinti katinėlį tik tą dieną. Netinka jokia riebi mėsa: faršas, kotletai, lašiniai, riebi kiauliena, antiena, ėriena, šaltiena. Jokiu būdu negalima duoti dešros ir dešrelių, rūkytų mėsos ar žuvies gaminių, kuriose daug prieskonių ir visokiausių priedų. 

     Pagirtini šeimininkai, kurie praturtina savo gyvūno racioną vitaminais ar maisto papildais, kurių galima įsigyti veterinarijos vaistinėse. Rekomenduojame, esant reikalui, vartoti šiuos papildus:

 

1. Uro-Pet. Pasta, tirpdanti struvitus šlapimo sisteloje. Turėtų vartoti katės, valgančios sausą maistą, ypač jeigu joms darytas šlapimo tyrimas ir rasta struvitų (kristalinių nuosėdų).

 

 

2. Oscan. Tinkamam kremzlių, dantų vystymuisi, kaulų struktūrai. Būtina vartoti, kai katė valgo vien tik mėsą, nevargo traškučių. Sudėtyje – kalcis, vitaminas D3, C, folio rūgštis.

 

Jeigu katinėlis valgo vien žalią mėsą ir visiškai nevalgo traškučių, jis būtinai turi gauti kalcio papildą su vitaminu D, padedanciu įsisavinti kalcį. Mat mėsoje (ypač šiuolaikinėje) daug fosforo, ir kartais gryno mėsėdžio katinėlio (ypač jeigu jis jaunas, iki 1 metų) organizme sutrinka kalcio-fosforo pusiausvyra, pasidaro per daug fosforo. Tuomet prieskydinė liauka išskiria didelį kiekį paratiroidinio hormono, kuris reguliuoja fosforo ir kalcio apykaitą organizme. Šis hormonas, kad pataisytų sutrikusią kalcio-fosforo pusiausvyrą, ima kalcį iš kaulų, ir gali prasidėti skeleto demineralizacija, lemianti kaulų skilimus, lūžius. Kita vertus, jeigu katinėlis valgo vien tik sausą maistą, kalcio papildas jam nereikalingas ir net žalingas.

 

 

3. Hyaloral gelis. Naudingas sąnariams, kremzlėms, sausgyslėms, raiščiams. Slopina uždegiminius procesus sąnariuose. Sudėtyje ­– kolagenas, gliukozaminas, chondroitinas, hialurono rūgštis.

 

 

4. Da Forte. Virškinimui. Veiksmingai padeda esant ūminės, bakterinės ar parazitinės kilmės viduriavimui. Gerina apetitą. Skanus gyvūnui. Galima vartoti ir profilaktiškai kaip gerąsias bakterijas. Sudėtyje – atapulginas, mineralas, pasižymintis puikia skysčių, toksinų ir mikroorganizmų absorbcija. Mažina viduriavimo sunkumą ir trukmę. Probiotikas enterococcus faecium padeda atstatyti gerųjų žarnyno bakterijų balansą. Mono-oligosacharidai ir fruktooligo sacharidai – prebiotikai, padedantys balansuoti žarnyno mikroflorą. Kalio chloridas, natrio chloridas ir cinkas – tai dehidracijos prevencija. Cinkas pagerina vandens ir elektrolitų absorbciją virškinamajame trakte. Puikus, labai veiksmingas papildas!

 

 

5. Finidiar Forte. Maisto papildas esant skrandžio ir žarnyno veiklos sutrikimams. Absorbuoja bakterijas, toksinus ir dirginančias medžiagas iš žarnyno, saugo žarnų gleivinę, mažina uždegimą, hiperperistaltiką, normalizuoja tuštinimąsi.

 

 

 

6. Pro-Kolin Advanced. Papildas žarnyno mikrofloros balansui atkurti. Sudėtis: 1) prebiotinės bakterijos Enterococcus faecium, kurios virškinamajame trakte išgyvena ilgą laiką ir yra maksimaliai veiksmingos; 2) pektinas ­– greitai žarnyne fermentuojama tirpi ląsteliena. Tai veiksmingas prebiotikas, pasižymintis žarnyno gleivinę raminančiu poveikiu; 3) psyllium – tirpi dietinė ląsteliena, absorbuojanti papildomą vakdenį virškinamajame trakte ir formuojanti į žele panačią medžiagą. Ji padidina išmatų viskoziškumą, tokiu būdu sulėtėja ir normalizuojasi jų judėjimas žarnyne; 4) kaolino ir montmorilonito kombinacija užtikrina optinalią pusiausvyrą tarp absorbcijoa ir adsorbcijos ir suteikia dvejopą naudą; 5) taurinas – nepakeičiama amino rūgštis katėms, būtina daugeliui fiziologinių procesų: regėjimui, virškinimui, širdies darbui ir imunitetom palaikymui. 

 

 

Esant stipriam viduriavimui, reikėtų vartoti visus tris papildus – Da Forte, Finidiar Forte ir Pro-Kolin. Jų kompleksas padeda greičiau pasveikti.

 

7. Virbac nutri-plus gel. Tai koncentruotas polivitamininis energijos šaltinis, rekomenduojamas tuo laikotarpiu, kai organizmas reikalauja daugiau energijos (pvz., sveikstant po ligos, išsekusiems gyvūnams, augimo laikotarpiu, vaikingos ir maitinančioms patelėms). Esant būtinybei, dėl ligos katei nustojus ėsti, gali būti naudojamas kaip pašaro pakaitalas. Sudėtyje – žuvų taukai, vitaminai, mikroelementai. Lengvai virškinamas.

 

 

 

8. MicroZeoGen. Daugiafunkcis papildas. 1) Užtikrina tinkamą kaulų ir dantų formavimąsi. 2) Naudingas virškinimui. Prevencinė priemonė prieš viduriavimą. Padeda pašalinti iš organizmo susikaupusius toksinus. Gali padėti skrandžio acidozės (padidėjusio rūgštingumo) atveju. Sudarytas tik iš natūralių, gamtoje išgaunamų medžiagų – vulkaninės kilmės klinoptilolito (MicroZeoGeno) ir kalcio kreidos.

 

 

9. Lagrinet Neo. Akių drėkiklis, veikia kaip akių antiseptikas, padeda esant ašarų hiposekrecijai (akių sausumui), apsaugo akis nuo infekcijų, nešvarumų, svetimkūnių ar kontakto su alergenais, palaiko ragenos epitelio vientisumą, padeda užgyti nedidelėms opoms. Sudėtyje – hialurono rūgštis, Aloe Vera, distiliuotas vanduo.

 

 

10. Stomodine. Tepalas kačių burnos higienai palaikyti. Antibakterinis. Padeda esant dantenų paraudimui, uždegimui, sumažina dantų akmenų susidarymą, dantenų jautrumą, nemalonų burnos kvapą. Sudėtyje – chlorheksidinas, riebiosiso rūgštys, glicerinas, nakvišų aliejus.

 

 

11. Beaphar Lactol. Pieno pakaitalas kačiukams. Gali būti vartojamas kaip pašaro papildas nėščioms, žindančioms ar sergančioms katėms. Arba tiesiog katytės palepinimui, kai norisi įpilti jai pienuko. Sudėtyje gausu vitaminų, mikroelementų, aminorūgščių; didelis kiekis vitamino A, taurino ir biotino. Puikiai virškinamas.

 

 

12. Žolytė katėms. Galima pasėti (sėklų galima įsigyti Kikose arba Depo) arba nupirkti jau užaugintą (būna Senukuose, Depo). Kai kurios katės mėgsta, kai kurios ne. Mitybai nebūtina, tačiau ją praturtina.

 

 

 

 

RAW mityba

 

 

     Dėl dažnai pasitaikančios šlapimo takų akmenligės, maitinant kates sausu pramoniniu kačių maistu, savąsias suaugusias kates pervedu prie RAW – pamažu, leisdama priprasti ir pasirinkti. Ne visos renkasi mėsą. Dalis nori likti prie sauso maisto. 

     Įvertinus visus UŽ ir PRIEŠ, reziumuoju: pasiryžusieji maitinti katinėlius žalia mėsa, turėtų būti tikri, kad ji šviežia, kokybiška, turėtų laikytis higienos (ruošdami mėsą, nuplauti ją po tekančiu vandeniu) ir nuolat kas 3 mėn nukirminti savo augintinius. Ne tik nukirminti, bet ir stebėti, kaip katinėlis tuštinasi, ar nėra išmatose kirmėlių. Jeigu yra, nukirminimą kartoti. Be to, būtinai reikia vartoti kalcio papildą (pvz., Oscan). O tie, kurie lieka prie sauso maisto, turėtų reguliariai, bent kartą per metus, darytis šlapimo tyrimą, kad įsitikintų, ar nesikaupia struvitai. Jei šlapimo tyrimas parodo besivystančią akmenligę, derėtų keisti katės mitybą, pereinant prie virtos mėsos arba RAW.

     Šis straipsnis yra apžvalginio, rekomendacinio pobūdžio. Te kiekvienas katinėlio šeimininkas, žinodamas tiesą apie įvairius kačių maitinimo būdus, nusprendžia pagal savo supratimą ir galimybes, kas geriausiai tinka jo augintiniui.

 

 

 

     Sauso maisto pateikimas:

 

     1. Traškučių nereikėtų pripilti su kaupu, nes katei valgant, dalis jų nubyrės ant grindų. Be to, katė ilgesnį laiką jų nesuvalgys ir traškučiai pasidengs dulkėmis, išgaruos jų aromatas, jie nebebus tokie šviežūs, kaip ką tik įpilti iš pakelio.

 

 

 

     2. Katės mėgsta, kad sausas maistas būtų šviežias ir švarus, dėl to jo reikia pilti pusę arba trečdalį indelio. Katei suvalgius, praplauti indelį, pakeisti maistą. 

 

 

 

 

     3. Indelį su tokia rankenėle kačiukai traktuos kaip žaislą: nuolat kaišios letenėles į rankenėlę, stumdys indelį, mėgins jį apversti. Dėl to tokie indai nėra patogūs naudoti kačių maitinimui.

 

  

 

     4. Jeigu indelis viršuje turi braunelę, o apačioje nėra jokios atramos, sausas maistas dažnai pasipils ant žemės. Bėgiodamas kačiukas užkliudys indą ir išvers. Suaugusios katės pavalgiusios dažnai mėgsta "užkasti" maisto likučius. Tai darydavos, jos taip pat gali išversti nestabilų indelį.

 

 

     5. Dėl to geriausiai tarnauja indeliai su stoveliais. Indeliai turėtų būti ne keramikiniai, nes pastarieji gali sudužti. Labai patogūs tokio tipo išimami indeliai:

 

 

     6. Indeliai gali būti plastikiniai, tačiau su praplatinta apačia ir guminiu paduku. 

 

 

     7. Patikimai tarnauja tokie ovalo formos indeliai. Jų vidus užpildomas pasunkinančia medžiaga, pvz., druska, ir dėl savo formos bei sunkumo jie niekada nevirsta. Šių indelių galima įsigyti Depo parduotuvėse.

 

 

 

     8. Mažiems kačiukams, kurie dar tik pradeda susipažinti su sausu maistu, traškučius galima brinkinti, užpilant karštu vandeniu. Galima paskaninti įmaišant pusę pokelio Royal Canin Kitten guliašiuko. Kai maistas ataušta iki kambario temperatūros ir išbrinksta, galima patiekti. Tokiam maisto paruošimiui reikia turėti atsparų karščiui nevirstantį indą (lėkštę) su borteliais.

 

 

     Kailio, ausų ir nagų priežiūra

 

Tailando kačių kailis – trumpas, glotnus, labai švelnus ir be povilnės. Kilmingos Tailando katės korpusas išlieka tolygiai šviesus iki senatvės (išskyrus seal point spalvos kates). Tačiau šeimininkai turėtų žinoti, kaip išsaugoti tokią kailio spalvą.

     Visų pirma – temperatūra. Tailando katės – pietų gyventojos, jos bijo šalčio. Todėl patartina laikyti savo augintinę šiltai (20–23 °C). Taip išvengsite peršalimų. Pasivaikščiojimai lauke su pavadžiu naudingi, bet vėsiu oru geriau likti namuose.

     Apie šėrimąsi. Šių kačių kailis beveik nesišeria, o jei šiek tiek ir šeriasi, praverčia specialios šukos, parduodamos gyvūnų parduotuvėse – jos „ištraukia“ nereikalingus šerius.

 

 

 

     Maudyti šių kačių nereikia. Kaip ir visos katės, jos bijo vandens, ir ši procedūra joms nemaloni. Jų kailis turi savybę apsivalyti ir savaime išlikti švarus. O jeigu tai neišvengiama (jei katė kažkur įkrito ir stipriai išsipurvino), reikia naudoti specialų gyvūnams skirtą šampūną, kad katė, išsilaižydama kailį, neapsinuodytų. Maudyti reikėtų drungname vandenyje – ne karštame ir ne lediniame. Maudant būtina saugoti ausis ir akis. Išprausus nusausinti rankšluosčiu, kad kuo mažiau liktų drėgmės katei išsilaižyti. Visgi maudymo procedūros reikėtų vengti. Maudyti mažus, ką tik paskiepytus kačiukus negalima.

     Kačių ausis reikia kartkartėmis išvalyti, užvyniojus vatos ant pagaliuko. Vatą reikia sudrėkinti drungnu vandeniu (jo perteklių nuspausti, kad nepritekėtų į ausis) arba specialių ausų valymo skysčiu, kurio yra pirkti vet.vaistinėse, Depo ir kt. Nagai turi būti reguliariai (kas dvi savaites) karpomi – specialiomis tam skirtomis žirklutėmis nukerpama užlenktoji jų dalis, pats nago galiukas. Nagus reikia pradėti karpyti jau mažiems kačiukams, nes žaisdami jie gali užgauti vienas kitą. Nagus būtina apkarpyti prieš kačių kergimą, vežant pas veterinarus arba į parodą.

 

 

 

 

 

     Ligos

 

Tailando katės pakankamai atsparios ligoms, turi gerą imunitetą. Kadangi tai natūrali veislė, nėra paveldimų ligų.

     Dvi dažniausios Tailando kačių ligos – peršalimas ir virškinimo sutrikimai. Kaip minėta, šias kates, o ypač mažus kačiukus, reikia saugoti nuo peršalimo. Kambary dera vengti skersvėjų, palaikyti vienodą temperatūrą (20–22 °C) dieną ir naktį (jeigu gyvenate nuosavame name, nakties metu neleisti patalpoms atšalti). Peršalusi katė gali susloguoti: iš nosies teka išskyros, katytė čiaudo, nosis karšta, gali pradėti ašaroti akys, akių gleivinė stipriai parausta. Tuomet į akis lašinami lašiukai Maxitrol, o nuo slogos duodamas antibiotikas Synulox 50 mg arba Clavaseptine 50 mg, parduodami veterinarijos vaistinėse.

     Dėl virškinimo sutrikimų. Reikia ypatingai žiūrėti, kuo šeriate gyvūną. Maistas turi būti kokybiškas, šviežias, o ne likučiai nuo jūsų stalo. Pasitaiko kačių, kurios turi jautrią virškinimo sistemą ir netoleruoja kačių konservų. Jeigu katytė pradėjo vemti ir viduriuoti, reikia kuo skubiau suteikti pagalbą, kreiptis į vet. gydytojus. Namų vaistinėlėje patartina turėti pastos Prebican. Tai prebiotikų ir vitaminų preparatas, surišantis patogenines bakterijas bei toksinus, gerinantis virškinimą, stiprinantis imuninę sistemą. Greitai padeda ir vaistas EnteroFilus. Tai sugirdomas skystis, parduodamas veterinarijos vaistinėse. Skirtas katėms, kačiukams kaip pagalbinė priemonė virškinamajam traktui, esant disbakterioziniam enteritui, pagerina pašaro pasisavinimą, padeda palaikyti sveiką virškinimo sistemą, palaiko žarnų terpės pastovumą, stimuliuoja imuninę sistemą, gerina gyvūno gyvenimo kokybę ir kailio žvilgesį.  

 

     Skiepai

 

10 dienų prieš skiepijant kačiuką suduodami vaistai nuo kirminų. Nukirminimui geriausia vartoti pastą Vitaminthe, ji ne tokia karti, kaip tabletė nuo kirminų. 3 mėnesių kačiukui atliekama vakcinacija nuo pasiutligės ir infekcinių ligų. 

 

Visos mūsų katės paskiepytos. Skiepijame ir parduodamus kačiukus.

 

Tačiau turime perspėti kačiukų pirkėjus: Skiepai, kasmetinė suaugusių kačių revakcinacija katėms labai pavojinga! Ji sukelia vėžį, autoimunines ir chroniškas ligas.

 

 

     Dabar daug kalbama apie skiepus. Pakalbėkim ir mes. Ne apie žmonių skiepus. Apie kačių. Daugumai lyg ir norma, kad gyvūną reikia skiepyti. Tuo labiau, kad vakcina nuo pasiutligės pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus katėms ir šunims yra privaloma. (Ar skiepyti platesnės apimties, kompleksine vakcina, šeimininkų pasirinkimas.) Taigi žmonės skiepija, tiki veterinarais, vykdo įstatymus bei įsakymus ir daug nemąsto, kam visa tai – kačių tai gerovei ar blogovei...

    Kad skiepai sukelia vėžį, žinojau seniai. Į mane jau kreipėsi ne vienas žmogus, norėdamas įsigyti kačiuką, nes ankstesnis mirė nuo skiepų sukelto vėžio. Žinojau, kad skiepyti į keterą (tarp menčių) negalima, nes toje vietoje išsivysto vėžys. Šiuo metu niekas ten nebeskiepija, skiepija į koją. Džiaugiausi, kad veterinarai susiprotėjo ir kad vakcinacija šiais laikais saugi. Prieš kelias dienas laukiau su savo katyte prie veterinarų kabineto. Šalimas sėdėjo moteris su nuostabaus grožio ilgaplauke kate. Katė kartais gailiai sudejuodavo. Moteris atrodė nuliūdusi ir susikrimtusi, vis guodė ir čiūčiavo augintinę. Mus pakvietė į kabinetus – tą moterį į vieną, mane į kitą. Po kurio laiko, stovėdama kabinete, išgirdau šaižų, kraupų katės klyksmą. Paklausiau veterinaro, kas tai katytei yra. „Vėžys. Augiai tarp menčių“, – atsakė. „Kaip gerai, kad dabar jau tarp menčių neskiepija, – atsidusau. – Skiepija į koją. Ir vėžys niekada neišsivystys.“ „Nuo skiepų vėžys išsivysto bet kurioje kūno vietoje. – atsakė veterinaras. – Bet dabar skiepijama į koją ar net į uodegą, kad būtų lengviau tuos auglius operuoti arba tiesiog nupjauti koją, uodegą...“ Mano širdis nusirito į kulnus. Tą pačią dieną dėl kačiuko perregistravimo vykau į kitą vet. kliniką ir ten tuo klausimu užkalbinau veterinarę. Ji patvirtino, kad yra būtent taip. Pasikalbėjau su pažįstamais felinologais. Visiems problema žinoma. Internetas apie skiepų žalą taip pat jau pateikia info – ir anglų, ir lietuvių kalba.

     Tai turi pavadinimą – „Vakcinos vietos sarkoma“ arba „Kačių injekcijos vietos sarkoma“ (angliškai Feline Injection-Site Sarcoma – FISS). Nors tokios sarkomos išsivysto ir kitų rūšių gyvūnams, katėms – dažniausiai. Mokslininkai kol kas neturi atsakymo kodėl. Paprastai serga vyresnės, 7-10 metų katės. Tiesa, suserga ne kiekviena reguliariai skiepijama katė. Tai priklauso ir nuo katės organizmo reakcijos į vakciną. Taigi ligos tikimybė nėra 100 proc., tačiau šis susirgimas ne retas.

 

 

 

 

     Sąsaja tarp kačių fibrosarkomos ir vakcinose naudojamų imuninį atsaką sustiprinančių medžiagų, vadinamųjų adjuvantų, pastebėtos maždaug prieš 20 metų. 2000-ųjų pradžioje, kai žmonės suprato, jog skiepai – mirties bausmė katėms, buvo kilęs injekcijos vietos sarkomos skandalas... Ką gi, parėkavo, patriukšmavo ir... skiepija toliau. Injekcijos vietos sarkomos vystosi audiniuose, kuriuose atliekama injekcija. Vakcinoje yra susilpnintų virusų, kurie chemiškai aktyvuojami su adjuvantu, kad paskatintų organizmo imuninį atsaką. Ką tai iš tikrųjų reiškia? Tai reiškia, kad į jūsų katę sušvirkščiama cheminė medžiaga, skirta uždegimui injekcijos vietoje, kad būtų įspėta imuninė sistema. Adjuvanto sukeltas uždegimas padidina sarkomos išsivystymo tikimybę. Sarkoma dėl atlikto skiepo gali išsivystyti po 2-3 mėnesių, po kelerių metų ar net po 10 metų. (Nedidelis guzelis po vakcinacijos visada atsiranda. Tai ne auglys, ne sarkoma. Jis išnyksta maždaug per 2 savaites. Jeigu guzelis išlieka ilgiau kaip 3 savaites arba netgi pradeda didėti, reikia kreiptis į veterinarus.) Susiformavę navikai, savo struktūra panašūs į aštunkojus, elgiasi agresyviai – plinta į gretimus audinius, gali metastazuoti į tolimas kūno dalis. Tokie augliai šalinimami nesismulkinant: jei auglio skersmuo 2 cm, reikia pašalinti dar 5 cm, taigi iš viso 12 cm audinių. Neoperuojant auglys auga, kol sprogsta oda, atsiveria žaizdos, įsimeta infekcija, pūliuoja...

     Ant vakcinų pakuočių yra perspėjimas: „Kačių skiepijimas tam tikrais veterinariniais biologiniais preparatais gali paskatinti fibrosarkomų vystymąsi injekcijos vietoje“. Veterinarai žino tiesą. Tačiau, nenorėdami atbaidyti gyvūnų šeimininkų nuo skiepų, nepasakoja, koks gali būti šalutinis vakcinų poveikis. Juk nepjausi šakos, ant kurios pats sėdi: žmonės moka pinigus už skiepus, o paskui – šimtus eurų už tų skiepų sukelto vėžio gydymą. Skiepai – veterinarams duona, katėms – ligos ir pirmalaikė mirtis, o jų šeimininkams – ašaros ir išlaidos.

 

 

     Visgi yra veterinarų, kurie laikosi kitokios pozicijos skiepų atžvilgiu ir skelbia tiesą. Šių straipsnių apie skiepų žalą autoriai – amerikiečių, anglų, rusų veterinarai. Paskaitykite!

 

 

Mirtinas dūris

 

Olga Votčal, vet. gydytoja

Iš žurnalo “Koški info”

 

     Jūs turite žinoti, jog kasmetinė vakcinacija ne šiaip nenaudinga. Mūsų augintiniams ji gali padaryti daug žalos. Prisiminkite tai, kai jus atkakliai spaus skiepyti savo gyvūną – net jeigu tai bus jūsų veterinaras, kuriuo visais kitais klausimais pasitikite. Mat esmė ne tik tai, kad revakcinacija imunologijos požiūriu neveiksminga. Kur kas svarbiau yra tai, kad dažnas skiepijimas – pavojingas. Šiuolaikinėje veterinarijoje vis daugiau randasi įrodymų, liudijančių apie skiepų ryšį su chroniškomis degeneracinėmis ligomis. Degeneracinės ligos – tai artritai, skydliaukės hipo- ir hiperfunkcija (hipo- ir hipertiroiditas), alergijos, astma, virškinamojo trakto uždegimai, pasikartojantys ausų uždegimai, odos ligos, širdies ligos, diabetas, inkstų nepakankamumas, onkologinės ligos ir t.t. Sąrašą galima tęsti ir tęsti. Šios ligos pavojingos tuo, kad yra tarpusavyje susijusios, sunkiai duodasi gydomos ir, jeigu jau prasideda, liga neišvengiamai progresuoja, sukeldama audinių bei organų degeneraciją. Tradicinė veterinarija negali išgydyti susirgusio gyvūno. Viskas, ką ji gali pasiūlyti – tai tik palaikomasis gydymas, kuris supresinės terapijos pagalba kontroliuoja (slopina) simptomus. Blogiausia yra tai, kad tokia terapija paprastai pati dėl naudojamų vaistų (dažnai hormoninių) sukelia daug pašalinių efektų ir išprovokuoja naujas, dar sunkesnes ligas. Vadinasi, savo augintiniui galite padėti tik jūs patys – padaryti viską, kas įmanoma, kad jam neišsivystytų chroniškos degeneracinės ligos. Ir visų pirma – neskiepyti jo kasmet, nes tai sukelia degeneracinius susirgimus.

     Veterinarijos mokslas pamažu keičia savo požiūrį į kasmetinės gyvūnų revakcinacijos praktiką. 2000 metais Amerikiečių felinologų asociacija (American Association of Feline Practitioners) oficialiai pasisakė prieš kasmetinį kačių skiepijimą. Savo poziciją grindė ilgalaikiais stebėjimais kačių, kurios buvo paskiepytos tik vieną kartą – būdamos kelių mėnesių amžiaus. Praėjus septyneriems metams, suaugusias kates patikrino, ir tyrimai parodė, kad jų imunitetas virusinėms ligoms, nuo kurių jos buvo paskiepytos vaikystėje, vis dar veikia. Šis faktas nenuginčijamas ir kalba pats už save – kad ir kaip jam priešintųsi tradicinės veterinarijos atstovai. Kai kurie iš jų ir toliau atsisako tikėti mirtinu kasmetinių revakcinacijų pavojumi. Juk nelengva patikėti, jog tai, ko tave mokė, kuo šventai tikėjai daugelį metų, iš esmės yra netiesa.

     Belieka tikėtis, kad tradicinė veterinarija pripažins savo klaidas ir praėjus daugeliui metų, mes su nusistebėjimu prisiminsime, jog kažkada kasmetinės gyvūnų revakcinacijos praktika buvo laikoma teisinga. O šalia mūsų bus mūsų pūkuoti numylėtiniai, kuriems mes pailginome gyvenimą, kartą ir visiems laikams atsisakę kasmetinių revakcinacijų.

 

Skiepai: už ir prieš

 

     Nusprendžiau parašyti apie skiepus, nes daugelis pirkdami kačiuką, klausia, ar jis, būdamas 2 mėnesių, jau paskiepytas. Ir labai stebisi, kai sužino, kad taip anksti skiepyti kačiukų negalima. Ir štai dėl ko.

     Katė su pienu perduoda kačiukui savo imuninius antikūnus. Šis motinos imunitetas kačiuko organizme išsilaiko pakankamai ilgai. Vakcinacijos metu šis imunitetas iš dalies sunaikinamas, o tas, kuris lieka, būna net silpnesnis už tą, kuris buvo iki vakcinacijos. Todėl po trijų savaičių atliekama revakcinacija. Atrodytų, viskas nuostabu – kačiukas apsaugotas nuo baisių susirgimų… Bet kur tau! Kažkodėl suserga ir paskiepytos katės.           Kodėl taip yra? Dėl kelių priežasčių.

1. Kačiuko organizme sužlugdomas nuosavo imuniteto formavimasis, o tai, kas įskiepijama – prastos kokybės.

2. Kačiukas susiduria su kitu ligos štamu (pvz., kalicivirozės yra keturi štamai, be to, atsiranda vis nauji, o skiepijama nuo vieno).

     Per amžius pagrindinis medicinos šūkis buvo „Nepakenk!“ Prieš atlikdami bet kokią medicinos procedūrą, turime būti absoliučiai tikri, kad tai, ką mums siūlo gydytojai, mūsų sveikatai nesukels jokio pavojaus. Tas pats pasakytina ir apie veterinarines paslaugas – prieš veždami savo numylėtinį į kliniką, įsitikinkite, kad procedūros, kurios jam bus atliktos, nepakenks jo sveikatai ir gyvenimui.

     Kiek vakcinacija, suteikianti imunitetą pavojingoms ligoms, yra saugi pati savaime? Ir svarbiausia – ar tikrai ją būtina kasmet kartoti, kaip parašyta daugelio šalių tradicinės veterinarijos analuose?

     Žmonių imunologijos praktikoje jau seniai žinoma, kad vieną kartą paskiepijus nuo virusinių ligų, imunitetas išlieka beveik visą gyvenimą. Todėl žmones skiepija tik vieną kartą, paprastai ankstyvoje vaikystėje.

     Ar nesusimąstėte, kodėl ši praktika netaikoma gyvūnams ir kodėl jiems, skirtingai nuo mūsų, „įsakyta“ būti skiepijamiems kiekvienais metais? Nejaugi tokios skirtingos mūsų imuninės sistemos?

     Veterinarinės imunologijos ekspertai Ronaldas Šulcas (University of Wisconsin) ir Tomas Filipsas (Scrips Research Institute) teigia: „Kasmetinė revakcinacija – tai praktika, prasidėjusi prieš daugelį metų. Ji neturi mokslinio pagrindimo, jos būtinybė neįrodyta eksperimentais. Imunologijos požiūriu, kasmetinei revakcinacijai praktiškai nėra jokio pagrindo. Imunitetas virusams gyvūno organizme išlieka metų metais visą gyvenimą. Maža to, pakartotinis skiepijimas daugeliu vakcinų nestimuliuoja antrinio atsako... Mūsų nuomone, kasmetinės revakcinacijos praktika turi būti pripažinta neveiksminga...“  

     Vadinasi, mus klaidina, piršdami mintį, jog gyvūną būtina kasmet skiepyti. Kiekvienais metais skiepydami savo augintinį, nesuteikiate jam jokios naudos. Revakcinacija ne tik nenaudinga – ji pavojinga ir gali iš esmės pakenkti gyvūno sveikatai bei gyvenimui. Gyvūno organizme vis dar veikia vaikystėje įgytas imunitetas, ir būtent jis sąveikauja su kiekviena suleista vakcina, neutralizuodamas jos poveikį. Veterinarai reikalauja atlikti „pirmus skiepus“ (8 savaičių kačiukui) ir „antrus skiepus“ (12 savaičių kačiukui). Tačiau jei skiepijate mažą 2 mėnesių kačiuką, motinos antikūniai, kurie jam perduodami kartu su motinos imunitetu, priešinasi vakcinai ir neleidžia susiformuoti imuniniam atsakui į virusus, nuo kurių skiepijama.

     Vis dėlto daugelyje šalių įstatymai, verčiantys kasmet vakcinuoti gyvūnus nuo pasiutligės visiškai ignoruoja faktinius imunologijos duomenis.

     Kodėl? Kam naudingi tokie įstatymai, primetami naminių gyvūnų šeimininkams?

     Tradicinė medicina mus gąsdina, kad egzistuoja siaubingos bakterijos, kurios visur skrajoja ir gali jūsų augintiniams padaryti nepataisomą žalą, jei, žinoma, laiku nepasirūpinsime ir jų nepasaugosime. Visiškai natūralu, kad po tokių pareiškimų mes ieškome stebuklingų priemonių, kurios galėtų apginti mūsų mylimus šeimos narius.

     Atminkite svarbiausia – gyvūnus saugo ne eilinė vakcinacija, o jų pačių imunitetas.

 

 

Nepageidaujami povakcinaciniai reiškiniai

 

Salyčeva L.V., Komisarenko A.A.

 

     Šiuo metu visiškai saugių vakcinų, kurios nesukeltų pašalio poveikio, nėra. Išskiriamos trys povakcinacinių pažeidimų grupės: toksinės, alerginės reakcijos ir nervų sistemos pažeidimai, kurie kartais būna mirtini. Šie pažeidimai gali būti ankstyvi, uždelsti ir vėlyvi. Jie gali būti vietiniai ir bendro pobūdžio, silpni, vidutiniai ir sunkūs.

     Pašalinis vakcinų poveikis – tai vakcinų gebėjimas sukelti organizme funkcinius ir morfologinius pakitimus, nesusijusius su imuniteto formavimu. Prie jų priskirtina organizmo reacija į vakcinoje esančias organizmui svetimas priemaišas, psichogeninį vakcinos poveikį ir  t.t.

     Dar 1884 m. Dž. Burnetas nustatė, kad dėl bet kokios – netgi sėkmingai atliktos – vakcinacijos įvyksta giliai įsišaknijantis, chroniškas sveikatos pažeidimas, kurį jis pavadino „vakcinoze“. Povakcinacinis laikotarpis paveikia visą tolimesnę paciento savijautą, įskaitant ir ypatingą ligų eigą.

     Kai gyvas organizmas užsikrečia kokia nors liga natūraliu būdu, patogeniniai mikrobai patenka į jį, įveikdami bazalinę membraną, skiriančią organizmą nuo išorinės aplinkos. Informacija apie mikroorganizmų kokybines ir kiekybines savybes, patekusi į galvos smegenų imunogeninius centrus, apsprendžia imuminio atsako vieną, apimtį ir stiprumą. Tuo pat metu pakyla simpatinės nervų sistemos tonusas, įjungdamas visą eilę kitų gynybinių mechanizmų kovai su besivystančia patologija.

     Kai antigenai įvedami parenteraliai vakcinos pavidalu, bazalinę membraną jie apeina. Dėl to organizmas negauna tikslios informacijos apie į jį patekusį antigeną. Imuminės sistemos dezorientacija veda į nekontroliuojamą imunomoduliaciją. Dėl neadekvataus imuninio atsako į skiepus gali kilti povakcinaciniai pažeidimai ir sutrikimai.

     Visais atvejais, net tada, kai nepasireiškia povakcinaciniai pakitimai, informacija apie staiga dėl vakcinacijos organizme atsiradusį antigeną suaktyvina simpatinius hipotalamo centrus. Priklausomai nuo to, kokie genai simpatinių centrų neuronuose ekspresuojasi, tokius susirgimus galima ir stebėti – hipertoninė liga, kraujagyslių patologija, skrandžio opaligė ir t.t. Tai vyksta dėl vidaus organų ir sistemų polinkio į tam tikras chroniškas ligas. Klinikinis vakcinozės paveikslas gali išryškėti, praėjus po skiepų įvairiam laiko tarpui (kartais ilgam).

 

Vakcinacija – nauda ar žala?

 

Donas Hamiltonas, praktikuojantis veterinaras, turintis dvidešimties darbo metų stažą. Trylika metų gilinasi į veterinarinę homeopatiją. Vadovaujamas Dr.Richard Pitcairn (JAV), Francisco Eizayaga (Argentina), Rajan Sancaran (Indija), Alize Timmerman (Olandija), Edward C. Whitmont (JAV) studijavo Veterinarinės homeopatijos akademijoje. Šiuo metu dirba Naujosios Meksikos valstijoje.

 

VAKCINOS – PAPRASTAS KLAUSIMAS, Į KURĮ SUNKU ATSAKYTI

 

     Kai studijavome veterinarijos mokslą, mums išsamiai dėstė vakcinacijos teoriją. Norint užkirsti kelią infekciniam susirgimui, į organizmą reikia suleisti nukenksmintų mikrobų ir taip sukelti atsakomąją imuniteto reakciją. Žiūrint teoriškai, tame, žinoma, sveiko proto esama, nes vakcinacija, atrodytų, galėtų padėti išvengti sunkių ligų. Mus mokė, kad būtent vakcinacijos dėka pavyko suvaldyti kai kurių pavojingų infekcijų plitimą. Pvz., nuo 6 deš. pavyko gerokai sumažinti pasiutligės ir kačių bei šunų maro atvejų skaičių (marą sukelia įvairūs virusai); 7 deš. pabaigoje pavyko pristabdyti kačių virusinio rinotracheito plitimą. Būtent dėl vakcinacijos sumažėjo gyvūnų mirtingumas ankstyvame amžiuje, kai jie ypatingai jautrūs infekcijoms. Mūsų profesoriai, kurių žodžiais mes, žinoma, aklai tikėjome, kalbėjo apie naminių gyvūnų gyvenimo trukmės pailginimą ir jų sveikatos sustiprinimą, jeigu „jų šeimininkai laiku atliks visus privalomus skiepijimus“. Vakcinacijos pionieriai – Dženeris ir Pasteris – dovanojo žmonėms  ir gyvūnams galimybę gyventi, nebijant kai kurių baisių infekcinių ligų.

     Vis dėlto mums kažkodėl nepaaiškino, kodėl Pasteris gyvenimo pabaigoje daugelio savo teorijų atsisakė ir priėjo iš pirmo žvilgsnio keistos išvados: „Mikrobas – niekas. Viską lemia jo gyvenamoji aplinka“. Nepaaiškino ir to, kodėl Pasterio pasiekimai pasiutligės profilaktikoje buvo anaiptol ne tokie reikšmingi, kaip tai iš pradžių tvirtinta.

     Kai 8 deš. atsirado vakcina nuo kačių leukemijos viruso, veterinarų bendruomenė triumfavo. Mes tikėjomės, kad vakcina padės įveikti šią siaubingą ligą (kačių leukemijos virusas panašus į žmogaus imunodeficito virusą). Tačiau vos pradėjus naudoti šią vakciną, kilo masė problemų. Vakcina, apie kurią kalbėjo kaip apie itin patikimą ir saugią, ne tik nesustabdė ligos plitimo, bet ir sukėlė aibę sunkių šalutinių reakcijų. Man teko stebėti (o kartais pastebiu dar ir dabar), kai visiškai sveikos katės, kurių sveikumą patvirtino laboratoriniai tyrimai, po vakcinacijos susirgdavo šia liga, tarsi būtent vakcinacija sukeltų virusinę leukemiją.

     Atliekant nepriklausomą tyrimą, pasirodė, kad iš tikrųjų tos vakcinos veiksmingumas ne 50-70%, kaip skelbiajos gamintojai, o tik 17%. Šalutinių reakcijų dažnumas ir sunkumas taip pat pasirodėkur kas didesnis, nei oficialiai skelbiama. Pvz., viename iš tyrimų sakoma, kad po vakcinacijos nuo virusinės kačių leukemijos per 24 mėn. mirė 32% vakcinuotų kačių. Kontrolinėje grupėje kačių mirtingumas sudarė 43%. Tačiau šioms katėms kaip placebas buvo suleista negyva vakcina nuo pasiutligės. Po kurio laiko, siekiant išsiaiškinti vakcinų veiksmingumą, abiejų grupių paskiepytos katės buvo patalpintos kartu su virusine kačių leukemija sergančiomis katėmis. Kontrolinėje grupėje (t. y. grupėje, vakcinuotoje nuo pasiutligės) du trečdaliai mirusių kačių buvo užsikrėtusios virusine kačių leukemija, o pagrindinėje grupėje (t. y. vakcinuotoje specifine vakcina) šiuo virusu buvo užsikrėtusios trečdalis mirusių kačių. Visų galvose sukosi labai suprantamas klausimas: „O kodėl toks didelis mirtingumas tarp abiejų grupių neužsikrėtusių kačių? Ar tik nesusiję tai su vakcinacija?“

     Iš pradžių aš labai skeptiškai žiūrėjau į tvirtinimus, kad vakcinacija gali sukelti chroniškus susirgimus ir įvairius sveikatos sutrikimus. Taip, žinojau, kad po skiepų gali kilti alerginės ir anafilaktinės reakcijos, bet maniau, jog būtent šios komplikacijos ir turimos omeny. Gerai prisimenu vieną atvejį savo praktikoje, kuris ir atvėrė man akis.

     Flaffi – nuostabiai siamo katytei, gyvenusiai pas ne mažiau nuostabią moterį, – vis atsinaujindavo cistitas, kurio nesisekdavo išgydyti nei tradiciniu, nei homeopatiniu būdu. Nors man labai patiko Flaffi šeimininkė (ir, žinoma, pati Flaffi!), labai nemėgau jų apsilankymų pas mane. Mat buvau išmėginęs viską, ką galėjau, bet rezultatų nebuvo – cistitas reguliariai atsinaujindavo. Ir šai sykį, peržiūrinėjant Flaffi ligos istoriją, man galvoje nušvito – staiga atkreipiau dėmesį, kad cistitas katei tiksliai kaip laikrodžio mechanizmas atsinaujina praėjus mėnesiui po eilinių skiepų. Man pasiūlius, Flaffi nustojo skiepyti. Ir daugiau jokių cistito recidyvų katytei nebuvo. Vienintelė išvada, kuri peršasi savaime, – būtent vakcinacija buvo atsdinaujinančio cistito priežastis.

     Štai dar vienas atvejis iš mano praktikos. Siamo katytę Šebą pirmą kartą atvežė pas mane, kai jai buvo devyneri metai. Praėjus savaitei po eilinės revakcinacijos, Šebai visiškai dingo apetitas ir pasireiškė stipri tachikardija. Veterinaras įtarė hipertiroiditą, nors laboratoriniai tyrimai buvo normos ribose. Apžiūrėjęs ją, paskyriau Thują (homeopatinė priemonė, veikianti prieš vakciną). Katei susinormalizavo širdies ritmas, grįžo apetitas ir ji ėmė atrodyti net geriau nei prieš vakcinaciją. Šiuo atveju ryšys tarp vakcinacijos ir susirgimo akivaizdus. Jeigu laiku nebūčiau paskyręs Thujos, katytei būtų išsivystęs klasikinis hipertiroiditas.

     Iki 7 deš. kates pas veterinarą atnešdavo pakankamai retai. Tačiau nuo 7 deš. kačių kaip naminių gyvūnų statusas pradėjo kilti, ir vis daugėjo kačių, kurioms pradėta teikti įvairi veterinarinė pagalba, įskaitant ir vakcinaciją. Iki 9 deš. vidurio kačių nuo pasiutligės praktiškai neskiepijo. Mano nuomone, būtent masinė vakcinacija yra šių gyvūnėlių hipertiroidito ir daugelio kitų patologinių būsenų, tokių dažnų šiais laikais, priežastis.

     Kol nebuvo praktikuojama masinė vakcinacija, kai kurie sunkūs susirgimai, žinoma, keldavo realų pavojų gyvūnų gyvybei, tačiau subrendę gyvūnai, persirgę tomis ligomis, nugyvendavo ilgą ir ligomis palyginti neapsunkintą gyvenimą. Šiandien vakcinacija padeda gyvūnams įveikti ankstyvo amžiaus pavojus, bet vėliau daugelio iš jų gyvenimas būna pilnas įvairiausių kančių. Vakcinacija neapsaugo nuo sunkių ligų, o tik transformuoja jas į KITĄ, pavojingesnę ir klastingesnę formą – chronišką.

     Žinoma, be vakcinacijos yra ir daugybė kitų veiksnių, sukeliančių naminių gyvūnų chroniškas ligas. Gyvūnų maisto kokybė šiuo metu verčia tik apgailestauti. Tūkstančiai šunų ir kačių maišais ėda sausą maistą, pagamintą iš abejotinos kilmės ingredientų, įskaitant nešviežią mėsą, apkartusius riebalus ir toksiškus konservantus. Toks maistas nuodija imuninę gyvūno sistemą. Daugelyje vadinamojo vartojimui paruošto maisto rūšių yra konservanto etoksikvino  (ethoxyquin). Žmonių pasaulyje jis draudžiamas dėl kancerogeninio poveikio. Be to, į gyvūnų maistą kaip konservantas dedamas benzolas, pasižymintis toksinėmis ir kancerogeninėmis savybėmis. Visi šie junginiai ypač nuodingi katėms.

 

KOKIU BŪDU VAKCINA GALI SUKELTI LIGĄ?

 

     Kodėl tikimybė susirgti chroninėmis ligomis būtent nuo vakcinos yra didesnė nei natūraliu būdu?

     Pirma, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad natūraliai atsirandančios ligos, išskyrus pasiutligę, persiduoda oro-lašeliniu būdu. Užsikrėtus, pirminėje ligos stadijoje organizme prasideda vietinė atsakomoji reakcija, kurioje dalyvauja ir specifiniai, ir nespecifiniai vietinio imuniteto veiksniai. Praeina kelios valandos ir net dienos, kol svetimkūnis patenka į organizmo vidinę terpę. Specifinė vietinė atsakomoji reakcija – tai antikūnių gaminimas ligą sukeliančio agento buvimo vietoje. Nespecifinė vietinė reakcija – tai leukocitų ir kitų nespecifinių gynybinių veiksnių susikaupimas aplink svetimkūnio įsiskverbimo zoną. Suleidus vakciną, nevyksta joks vietinis imuniteto veiksnių suaktyvinimas, o gynybiškai reaguoja tik bendras organizmo imunitetas.

     Antra, pakartotinai revakcinuojant, kyla panaši atsakomoji reakcija, o tai veda į per stiprų organizmo imuninės sistemos stimuliavimą. Apskritai, organizmui toks perdėtas imuninės sistemos aktyvumas yra nenatūralus, nes oro-lašeliniu būdu pakartotinai susidūrus su ligos sukėlėju vietiniai imuniteto veiksniai daugeliu atvejų puikiausiai apsaugo organizmą nuo pakartotinio susirgimo.

     Trečia, gaminant vakcinas, virusai daugeliu atvejų suardomi; taigi į organizmą įvedami ne patys virusai, o jų DNR ir RNR fragmentai. Į organizmą  patekus nukleoproteidų fragmentams, imuninėje sistemoje ima sparčiai gamintis antikūniai. Nukleoproteidai yra palyginti identiški visoms gyvybėms. Kaip tik dėl tos priežasties, kai prisigamina pernelyg daug antikūnių, organizmas gali prarasti sugebėjimą atskirti svetimus virusinius nukleoproteidus nuo savų. Taip vystosi autoimuninės ligos, t. y. ligos, kurių metu suardomi paties organizmo audiniai. Šiais laikais gyvūnai kur kas dažniau serga autoimuninėmis ligomis nei bet kada anksčiau. Labai gali būti, kad viena iš to priežasčių yra masinė vakcinacija. Kai susergama natūraliai, imuninėje organizmo sistemoje pasigamina antikūniai, nukreipti į paviršutines viruso struktūras, kurios ne tokios jau panašios į paties organizmo audinius ir kryžminių reakcijų tikimybė sumažėja. Be to, susirgus natūraliu būdu, didžioji imuninio atsako dalis realizuojasi per vietinius antikūnius svetimkūnio patekimo zonoje.

     Ketvirta, į vakcinų sudėtį įeina kai kurios papildomos medžiagos, pvz., antibiotikai, konservantai ir adjuvantai (medžiagos, papildomai stimuliuojančios imuninį atsaką). Konservantuose ir adjuvantuose yra visa eilė toksinių ir kancerogeninių elementų, pvz., aliuminis, gyvsidabris ir formaldehidas. Vakcinų sudėtyje kartais būna svetimų baltyminių medžiagų – dažniausiai vištų arba ančių embrionų proteinų, kurie buvo naudojami kaip maitinamoji terpė mikroorganizmų auginimui. O blogiausia, kad kartais vakcinose aptinkama teršalo – fermentų ir mikrobų. Pvz., 1995 m. laikraštyje Washington Post buvo paskelbtas straipsnis apie tai, kad firmos Merck & Со vakcinoje MMR aptiktas reversinės transkriptazės fermentas. Šį fermentą gamina retrovirusai FeLV, FIV ir HIV. Jis geba suardyti ląstelių genetinį kodą ir sukelti tokias sunkias ligas, kaip leukemija bei kiti piktybiniai dariniai. Panašus straipsnis 1999 m. pasirodė laikraštyje Seattle Times. Jame buvo pateikti duomenys apie kai kurių piktybinių auglių tipų ryšį su vakcinacija nuo poliomielito. Autorių nuomone, auglių susiformavimo priežastis buvo vakcinos nuo  poliomielito užteršimas virusu SV-40. Tokios vakcinacijos pasekmės gali pasireikšti ir po daugelio metų. Dėl to išsiaiškinti susirgimo priežastis būna sunku ar net neįmanoma.

     Apskritai vakcinacija – pavojingesnė nei jos nebuvimas. Tai tinka daugeliui gyvūnų daugelyje situacijų.

     Pirma, kai gyvūnui sukanka vieneri metai, galima atsisakyti beveik visų skiepų – kasmetinė revakcinacija tiesiog nereikalingas dalykas. Išimtis – skiepai nuo pasiutligės. Jų reikalauja įstatymas, tačiau medicininiu požiūriu, toks reikalavimas visiškai nepagrįstas. Reikia pasistengti, kad mūsų įstatymai remtųsi ne emocijomis ir fantastinėmis idėjomis, kurios šiuo metu visuomenėje taip paplitusios, o moksliniais faktais. Gyvūnų revakcinacija po pirmųjų gyvenimo metų gerokai padidina chroninių ligų tikimybę.

     Antra, visas vakcinas, jeigu jau būtina, reikia naudoti atskiras, o ne kompleksines. Šiuo metu paplitusios būtent kompleksinės vakcinos. Juk natūraliomis sąlygomis organizmas paprastai suserga tik viena liga. Todėl kur kas natūraliau, kai įvedus vieną antigeną, imuninė sistema gamina tik vieno tipo antikūnius. Kai suleidžiamas antigenų kompleksas ir vienu metu ima gamintis kelių tipų antikūniai, gerokai išauga šalutinių reakcijų tikimybė. Vadinasi, monovalentinės vakcinos geriau nei polivalentinės. 

     Trečia, skiepyti reikia tik tais atvejais, kai yra visi šie kriterijai:

1. Susirgimas tos sunkus, kad kyla pavojus gyvūnų gyvybei.

2. Gyvūnai kontaktavo arba neišvengiamai kontaktuos su sergančiais gyvūnais.

3. Yra nepaneigiamų vakcinos veiksmingumo prieš konkrečią ligą įrodymų.

4. Vakcina nuo konkretaus susirgimo yra saugi.

 

     Apžvelkime vakcinacijos nuo kai kurių paplitusių ligų kriterijus. Štai, pavyzdžiui, kačių virusinė leukemija (FeLV). Šia liga galima užsikrėsti tik tiesioginio kontakto su sergančiu gyvūnu metu. Taigi katėms, kurios gyvena namuose ir neišeina į lauką, užsikrėtimo tikimybė minimali (kriterijus Nr. 2). Mano nuomone, šiuo atveju imunizacija nepateisinama. Tačiau daugelis veterinarų reikalauja skiepyti ir visiškai kambarines kates. Iš savo patirties galiu teigti, kad vakcina nuo šios ligos mažai efektyvi ir anaiptol nėra nepavojinga. Taigi vakcinacija nuo virusinės leukemijos neatitinka ir kriterijų Nr. 3 ir 4.

     Vakcinacija nuo kačių infekcinio peritonito (FIP) irgi nepagrįsta, nes neatitinka kriterijų Nr. 3 ir 4 ir retai atitinka kriterijų Nr. 2. Vakcina nuo šios ligos neveiksminga ir dažnai sukelia šalutinių efektų. Man teko ne kartą stebėti ir gydyti ligas, kurios katėms išsivystė, skiepijant jas nuo virusinės leukemijos ir infekcinio peritonito. Po vakcinacijos pasireiškę ligos simptomai visiškai atitiko kliniką tų ligų, nuo kurių ir buvo atlikta vakcinacija. (Kitaip tariant, pati vakcinacija sukėlė infekcinį peritonitą).

     Kačių virusine panleukopenija serga tik maži kačiuka, suaugusios katės praktiškai – ne. Vakcinacija būtų naudinga tik toms katėms, kurios kontaktavo su sergančiais gyvūnais.

     Kačių viršutinių kvėpavimo takų ligos (kalicivirozė, rinotracheitas ir chlamidiozė) nėra tokios sunkios, kad nuo jų reikėtų skiepyti, išskyrus sunkesnius atvejus tarp mažų kačiukų. Visgi reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kačiukai kontaktuoja su sergančiais gyvūnais ir užsikrečia virusinėmis ligomis tokiame amžiuje, kada vakcinacija dar neatliekama. Vadinasi, daugeliu atvejų vakcinacija nuo viršutinių kvėpavimo takų ligų katėms nėra naudinga.  

     Katėms, kurios gyvena namuose, ir daugeliui šunų, turinčių ribotą judėjimo galimybę, tikimybė „susitikti“ pasiutligės virusą labai maža. Vadinasi, nuo pasiutligės skiepijama ne dėl medicininių įrodymų, o dėl įstatymo, kuris to reikalauja. Tikimybę užsikrėsti pasiutlige turi valkataujančios katės ir šunys, taip pat gyvūnai kaimo vietovėse. Vieną kartą paskiepijus nuo pasiutligės daugeliu atvejų išsivysto tvirtas  imunitetas visam gyvenimui. Kasmet skiepijant ir skiepijant nuo pasiutligės, didelė tikimybė, kad išsivystys chroniškos ligos.

     Ketvirta, sergančių gyvūnų vakcinuoti negalima. Kažkodėl ši praktika veterinarijoje itin paplitusi, nors vakcinų gamintojai ir veterinarai-imunologai kategoriškai prieš sergančių gyvūnų skiepijimą. Mano nuomone, chroniškomis ar bet kokiomis kitomis ligomis sergančio gyvūno skiepijimas – tiesiog nusikalstamas beraštiškumas.

     Drąsiausias sprendimas būtų visiškas skiepų atsisakymas, suvokiant, kad net vienintelė vakcinos dozė gali pakenkti jūsų augintinio sveikatai. Pavojų užsikrėsti kokia nors liga nevakcinuojant gyvūno galima gerokai sumažinti, stiprinant imuninę sistemą – maitinant gyvūną pilnaverčiu namuose paruoštu maistu, šviežia žalia mėsa, taip pat iki 6 mėn amžiaus apribojant kontaktavimą su kitais šunimis ir katėmis. Suaugę nevakcinuoti gyvūnai kur kas mažiau kentės nuo alergijų ir kitų chroniškų ligų, kurios šiais laikais taip paplitusios.

     Daugeliu atvejų aš nemanau, kad vakcinacija yra būtina ar pateisinama. Mano pozicija šiuo klausimu pagrįsta ilgamečiu praktiniu darbu, literatūros studijavimu ir daugybe stebėjimų. Esu įsitikinęs, kad veterinarai piktnaudžiauja vakcinacijomis. Vis dėlto, ar skiepyti savo gyvūną, kiekvienas sprendžia pats. Nors esu įsitikinęs vakcinacijos priešininkas, nesiūlau jums aklai sekti mano rekomendacijomis, o apsvarsčius visus „už“ ir „prieš“, priimti savo sprendimą, remiantis faktine medžiaga, o ne fantastinėmis ir nepaaiškinamomis baimėmis.

 

 

     Saugios aplinkos sukūrimas

 

 

     Tailando katės labai smalsios, jos nieko nebijo ir nori dalyvauti visuose darbuose, kuriuos namie atlieka jų šeimininkas. Joms nebaisu nei burzgiantis dulkių siurblys, nei virtuvinis kombainas, jos kiša nosį į pravertą indaplovę, gali įlįsti į skalbimo mašiną, nori viską paragauti, viską apuostyti, visur užšokti...

1. Kambary, kuriame gyvens mažas kačiukas, neturi būti smulkių daiktų – sagų, adatų, juostelių, siūlgalių. Visa tai kačiukas gali praryti. Kačiukai mėgsta kramtyti ir polietileninius maišelius. Tai irgi pavojinga.

2. Jeigu turite daug kambarinių augalų, įsigijus katę, jų, ko gero, teks atsisakyti. Šie gyvūnai mėgsta kramsnoti augalus. O daugelis kambarinių (ir lauko) augalų nuodingi. Štai keletas iš jų: amarilis, azalija, aktėja, bukas, vyšnia, lauras, alyvos, chrizantemos, ciklamenai, narcizai, lelijos, fikusai, dracenos, hiacintai, hortenzijos, irisai, pakalnutės, oleandrai, aguonos, rododendrai, snieguolės, žibuoklės, tulpės, siauralapės karpažolės ir t. t. Šį kačių norą ragauti augalus reikėtų tenkinti padaiginant katžolių. Katės kiša nosį ir prie kaktusų, o tai irgi pavojinga: kaktuso spygliukų gali prilįsti į snukutį, į letenas. Be to, katės linkusios rausti vazonuose žemes: nespėjai išvalyti, o žemių krūva vėl pūpso ant palangės. Nuo rausimo gali apsaugoti tinkliukas, uždedamas aplink augalą.

3. Iš vėdinamo kambario katę geriau išnešti, kad neperšaltų (jei šaltasis metų laikas). Labai pavojinga atversti ir palikti langą arba duris. Būta daug atvejų, kai katė bandė iššokti per plyšį ir, įstrigus galvai, pasismaugė. Vasarą ant atvirų langų reikia dėti tinkliukus. Į balkoną gyvūną galima leisti tik tuo atveju, jeigu jis įstiklintas arba aptrauktas apsauginiu tinkliuku (tokių galima įsigyti gyvūnų prekių parduotuvėse). Ir kačiukai, ir suaugusios katės dažnai iškrenta per langą ar balkoną. Ir tas kritimas nelieka be pasekmių: tai ir lūžiai, ir vidinių organų sutrenkimai.

4. Saugokite savo augintinę nuo ugnies ir karštų paviršių. Kai verdate mėsą, kvapo suviliota katė gali užšokti ant viryklės ir apsvilti ūsus ar netgi pati užsidegti. Kai kuriate židinį ar krosnelę, katė irgi domisi, kiša trigrašį: ji mėgsta šilumą, ją intriguoja malkų kvapas...

5. Niekada nepaleiskite savo katės laisvai bėgioti lauke. Daug tokių „laisve pasidžiaugti“ paleistų kačių žūsta po automobilio ratais, yra apdraskomos laukinių valkataujančių kačių, prisiėda ko nors netinkamo ir suserga, nekastruoti patinai nuklysta ieškodami patelių ir nebegrįžta. Tailando katės puikiai vaikšto su pavadėliu – visai kaip šunys. Kita vertus, šios katės yra kambarinės. Nieko bloga, jeigu Tailando katė niekada nematys lauko. Jeigu tenka kur nors keliauti ir norite vežtis savo augintinę, patalpinkite ją į specialų transporterį su grotelėmis. Nelaikykite glėbyje, neleiskite laisvai būti automobilio salone – tai pavojinga ir jums, ir katei.

6. Daug pavojų tyko per Naujuosius metus. Visų pirma, katė bijo triukšmo. Todėl fejerverkų metu ji turi būti saugiai uždaryta, kad nepabėgtų, neiššoktų per langą ir t. t. Kalėdinė eglutė turi būti statoma taip, kad gyvūnas nepasiektų. Mat katės mėgsta kramtyti eglutės papuošalus. Populiariausi – metalinis „lietutis“, girliandos, dirbtinių eglučių šakelės. Katės liežuvis taip sukurtas, kad šis gyvūnas negali išspjauti to, kas pateko į burną. Praryti aliuminės folijos gabalėliai gali supjaustyti žarnyną.

7. Kai kurie daiktai pavojaus nekelia, bet jeigu pastebėjote, kad jūsų katė pernelyg jais domisi ir vis nugvelbia, geriau padėti nepasiekiamoje vietoje. Pavyzdžiui, mano katė mėgo „pasivogti“ rašymo priemones: nuo stalo dingdavo tušinukai, pieštukai, teptukai. Labai išmoningai pažaidusi, ji turėjo nuolatinę vietą, kur tuos daiktus pasislėpdavo – po kilimu. Mėginau viską laikyti stalčiuje, bet išmoko atsidaryti ir vis tiek pasiimdavo. Be to, šios katės mėgsta plėšyti popierių. Tai reiškia ne tik daug šiukšlių, bet ir pavojų jūsų dokumentams. Tokius pokštus dažniausiai krečia jauni kačiukai. Kai subręsta, jie visiškai įsisavina gyvenimo su žmonėmis taisykles. 

 

     Žaislai, draskyklės

 

     Kad katės nedraskytų baldų ir sienų apmušalų, būtina karpyti nagus ir nupirkti keletą draskyklių bei karstyklių. Kuo didesnė draskyklė, tuo geriau. Turėtų būti bent 130 cm aukščio. Mažos pirkti neverta, nes kačiukai greitai ją išaugs. Apskritai katės mėgsta aukštį, ir didelė karstyklė joms kaip atrakcionų parkas: jos ten ir mankštinasi, ir nagelius pasipusto, ir žaidžia, ir užsnūsta. Įgijus tokio tipo draskyklę-karstyklę, jūsų katinėlis tikrai turės ką veikti:

 

 

 

 

     Nepatartina įsigyti tokias draskykles: (1) per daug paprasta, nesuteikianti galimybės katei palaipioti, 2) per žema, 3) per daug plonomis kojomis, nestabili)

 

 

     Katės labai mėgsta žaisti, ir žaisti joms būtina – taip jos mokosi, lavinasi ir mankštinasi. Žaislas katei greitai nusibosta, todėl žaislų reikia turėti nemažai ir juos vis pakeisti, sudominti katę kažkuo nauju arba senu, bet jau pamirštu žaisliuku. Šiuo metu gyvūnų parduotuvėse galima pamatyti daugybę įvairiausių žaislų katėms. Beveik visų tipų esame turėję, bet pasiteisino tik nedaug kas. Iš didžiųjų žaislų katėms patiko: labirintai, tunelis, kazino.

 

 

 

 

Smulkieji žaislai

 

     Itin atsargiai reikia rinktis smulkiuosius žaisliukus. Visuomet dera atkreipti dėmesį ne tik į tai, koks gražus ar spalvingas žaislas, bet ir į tai, ar jis tvirtai pagamintas. Žaislai su plunksnomis suplėšomi akimoju. Jais galima tik mojuoti ore, kad atkreiptumėte katės dėmesį, bet neatiduoti gyvūnui. Suplėšiusi plunksninį žaislą katė gali juo paspringti. Be to, plunksnos dažnai būna dažytos ir priklijuotos... Visi tie chemikalai patenka gyvūnui į organizmą. Štai kas liko iš plunksnomis papuošto kamuoliuko vos per valandą:

 

 

    Nesaugūs žaislai ir su čežaičiomis blizgiomis juostelėmis. Katytė jais gali paspringti lygiai taip pat, kaip ir plunksnomis.

 

 

    Renkantis žaislą ant pagaliuko, įsitikinkite, ar jis nelinksta. Plastikiniai pagaliukai nuo įsikibusios katės svorio ne tik sulinksta, bet ir lūžta. Krisdamas kačiukas gali užsigauti.

 

 

 

     Iš kiniškų žaislų labiausiai tinkami plastikiniai barškantys kamuoliukai. Katė jų niekaip nesulaužys. Be to, juos lengva išplauti.

 

 

 

     O ką galima pasakyti apie lazeriukus? Taip, katytė susidomi ir kurį laiką gaudo bėgiojančią švieselę, tačiau... lieka nusivylusi. Katei labai svarbu pagauti, pačiupti nagais ar dantimis savo "grobį", galbūt nusinešti jį kur nors į saugią vietelę, pažaisti su juo, patirti sėkmingos medžioklės jausmą. Žaidžiant su lazeriukais viso šito nėra. Tai veikiau išerzina katę, nuvargina ją lakstančią, bet nesuteikia jai galimybės patirti, kad jos pastangos pagauti, sumedžioti nebuvo bevaisės.  

     

 

 

     Žaislas katei nebūtinai turi būti sudėtingas. Tai gali būti paprasčiausia storesnė virvutė, ir katytė gaudys ją su didžiausiu malonumu! Be to, tai visiškai saugu.

 

 

 

     Kates visada vilioja siūlai, todėl labai tinka įvairūs megzti kamuoliukai ir pelytės. (Pats siūlų kamuoliukas nėra saugus žaislas, nes siūlo galas patekęs katei į gerklę dėl ten esančių plaukelių nebegali išlįsti, slenka toliau, ir katė gali paspringti arba uždusti.)

     Žaislus apskritai nebūtina pirkti, juos galima pasigaminti patiems! 

 

 

 

 

     Kraikas

 

     Kačių tualetas turi būti didelis, su borteliais, nes kitaip gyvūnas iškrapštys kraiką ant grindų. Labai kokybiškas vokiškas Cats Best kraikas. Kraikui galima naudoti medžio granules – jos pigios, natūralios, puikiai sugeria kvapą, o svarbiausia – stambios (smulkius bentonito pakratus kai kurios katės „valgo“ ir paskui vemia). Panaudotos granulės lieka kurui (jeigu gyvenate nuosavame name). Silikoniniai pakratai taip pat gerai sugeria kvapą, bet brangūs ir nenatūralūs, mažiems kačiukams jie duria letenėles ir nėra jų mėgstami.

 

    Guolis

 

   Guolis nelabai reikalingas daiktas, kuris lieka nenaudojamas. Katės mėgsta draskykles, ten ir žaidžia, ir miega. Tailando katė turėtų miegoti kuo šiltesnėje vietoje – prie radiatoriaus, židinio ar krosnelės. Jeigu ją migdysite savo miegamajame, kol maža, ji norės miegoti su jumis, lips ant kaklo, arčiau veido, kad miegodama jaustų jūsų alsavimą (kaip buvo įpratusi miegoti su savo broliais, seserimis ir mama). Gali lįsti po antklode. Ilgainiui katytė pati įpras miegoti ant savo draskyklės, bet vis tiek norės likti viename kambaryje su savo šeimininku.

 

Gyvenimo pabaiga ir atsisveikinimas 

 

     Tajų katės ilgaamžės. Esant gerai priežiūrai, gali išgyventi daugiau kaip 20 metų. Amerikoje (Teksaso valstijoje) į Gineso rekordų knygą pateko tajų katinas Skuteris, g. 1968. Rekordo užregistravimo metu jam buvo 30 metų! 

     Vis dėlto kiekvienam, laikančiam katę, anksčiau ar vėliau gyvenime ateina liūdnas momentas – gyvūno senatvė ir mirtis. Ne kiekvienas pasirengęs tokiai netekčiai. Bet tai įvyks – norime to ar nenorime. Dėl to reikėtų pakalbėti šia jautria tema.

     Atpažinti artėjantį gyvūno išėjimą nesunku: katė silpsta, nustoja valgyti, beveik nesikelia, daug miega arba guli. Jeigu ji pripratusi būti šalia jūsų, gali ateiti atsisveikinti: iš paskutiniųjų stengtis užlipti ant kelių, prisiglausti, murkti, malšindama savo skausmą, laukti, kol paglostysite. O po to pasitraukti, atsiskirti, pasislėpti ir numirti viena kur nors kamputyje – galbūt tada, kai šeimininko nėra namuose.

     Pats garbingiausias kelias, kurį gali pasirinkti šeimininkas, – tai išlikti su savo augintiniu iki paskutinio atodūsio. Nesvarbu, ar jis būtų senas, ar sirgtų, leisti jam iškeliauti savo namuose, šalia jūsų. Nepasirinkti eutanazijos veterinarijos klinikoje. Eutanazija mūsuose netaikoma žmonėms. Neturėtų ji būti taikoma ir gyvūnams. Yra pasakyta – Nežudyk. Nenužudyk seno, nenužudyk sergančio. Kiekvienam ateis sava valanda...

     Gyvūnui numirus, reikia pasirūpinti kūnelio laidotuvėmis. Jeigu manote, kad galima nueiti į mišką ar kokią gražią vietą ir ten palaidoti kritusį gyvūną, teks jus nuvilti, mat įstatymai draudžia laidoti gyvūnus valstybinėje žemėje, jeigu tai nėra gyvūnų laidojimui skirta teritorija. Yra žmonių, kuriems atrodo, kad visą gyvenimą ištikimai jiems tarnavęs augintinis apskritai nevertas būti palaidotas – kūneliai aptinkami išmesti pakelėse, miške ar net šiukšlių konteineriuose. Toks elgesys ne tik nehumaniškas, bet ir neteisėtas. Už neteisėtą atsikratymą gyvūno palaikais gali grėti bauda iki 750 eur.

 

     Įstatymiškai leistini keli gyvūno laidojimo būdai:

 

1. Gyvūno kūnas gali būti užkastas gyvūnų kapinėse. Visi, norintys palaidoti savo augintinį Kauno gyvūnų kapinėse, gali kreiptis į Kauno savivaldybės įmonę „Kapinių priežiūra“ arba tiesiogiai į Vainatrakio kapinių vedėją.

     „Kiekvieno laidojimo atveju yra užpildomas nustatytos formos dokumentas ir, atsižvelgiant į augintinio dydį bei jo šeimininkų pageidavimą, suteikiama kapavietė. Kapavietės yra numatytos trijų dydžių – mažos (gyvūno svoris iki 20 kg), vidutinės (iki 40 kg) bei didelės (daugiau kaip 40 kg). Tad duobės iškasimas atitinkamai kainuoja 50, 60 arba 70 eurų. Laidojimui reikia naudoti suyrančias talpyklas – kartono ar faneros dėžes, o geriausiai – drobulę. Palaidojus augintinį jo kapavietės priežiūra paskiriama vienam iš laidojimą organizavusių asmenų, kuris vėliau, esant norui, gali pasirūpinti kapavietės statiniais (paminklu, antkapiu ir (arba) tvorele), atsižvelgdamas į nustatytus aukščio bei ploto ribojimus“, – naminių gyvūnų laidojimo tvarką pristato įmonės „Kapinių priežiūra“ atstovai.

     Kapavietės numeris, gyvūno duomenys, laidojimo data, informacija apie asmenį, atsakingą už gyvūno kapavietės priežiūra – visa ši informacija yra saugoma Gyvūnų gaišenų užkasimo registre.

 

2. Sudegintas gyvūnų krematoriume (kremuojamas). Gyvūnų krematoriumas yra Zoliškių kaime, Tauragės rajone. Kremavimo kaina – nuo 75 iki 220 eur.

 

3. Užkastas gyvūno šeimininko privačioje valdoje. Jeigu turite sklypą, sodybą ar miško dalį, pagal galiojančius įstatymus, augintinio palaikus galite laidoti ten. Tiesa, yra keletas aspektų, į kuriuos atkreipti dėmesį skatina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus specialistai:

„Gyvūnų augintinių gaišenas privačioje valdoje arba gyvūnų augintinių kapinėse galima užkasti individualiose arba grupinėse duobėse. Duobė turi būti tokio gylio, kad žemės sluoksnis, užpiltas ant gyvūno augintinio gaišenos būtų ne mažesnis kaip 1 metras. Užkasant gaišeną gyvūno augintinio laikytojo privačioje valdoje, užkasimui turi būti parenkama nuo pastatų, vandens telkinių atokesnė vieta, kur nėra paviršinių gruntinių vandenų ir kurios, tikėtina, neapsems polaidžio ar lietaus vanduo.“

 

4. Utilizuotas gyvūninių produktų perdirbimo įmonėje (veikiausiai Rietavo veterinarinėje sanitarijoje). Tai pats kraupiausias, bet legalus atsikratymas gyvūno palaikais. Kai gyvūnėlį užmigdote veterinarijos klinikoje, atsisakote pasiimti jo kūnelį palaidoti ir sumokate už visa tai apvalią sumelę veterinarams, gyvūnėlio palaikai utilizuojami. Ką tai reiškia? Štai ką: „Visi atvežti kačių ir šunų lavonai yra iškraunami į dvi gilias šachtas (po 40 tonų talpos kiekviena). Po to visa tai patenka į malūną, kur viskas sumalama. Iš ten sraigtiniais transporteriais gauta masė patenka į katilą ir verdama. Po virimo masė prie 133 °C ir 3 Ba slėgio 10 min sterilizuojama. Po to centrifugoje atskiriama kieta frakcija (kaulai) ir taukai. Kieta frakcija presuojama (atskiriami likusieji taukai) ir džiovinama. Taip gaunami du produktai: kaulų miltai ir taukai. Pirmos ir antros kategorijos produktai yra sudeginami, o pelenai išvežami į sąvartyną. Trečios kategorijos produktai naudojami tolimesnei ūkinei veiklai. Kaulų miltai naudojami šunų ir kačių sauso maisto gamybai, pašarų gamybai, taip pat gali būti naudojami kaip ekologinė trąša. Taukai naudojami muilo gamybai, kurui“.

 

     Taigi, leistinų būdų, kaip išlydėti savo mylimą augintinį į nesibaigiančių skanėstų šalį, yra nemažai – kiekvienam pagal sąžinę, supratimą ir kišenę. Svarbiausia laikytis galiojančių įstatymų ir moralės normų.

Būkite sveiki ir ilgai gyvenkite!